Vytis Valatka. Skurdo idealizacija ir ideologizacija kinikų etikoje

Tik skurstantys eina į dangų, arba savi marškiniai arčiau kūno

Ankstesniuose straipsniuose atparėme vieną svarbiausių kinikų etinio maišto apraiškų - skurdo apologiją. Dabar paanalizuosime kitą svarbią minėtojo maišto apraišką - skurdo idealizaciją ir ideologizaciją. 

Kinikų pamėgtą skurdo išgarbstymą turėtume laikyti savosios socialinės padėties idealizacija ir ideologizacija. Juk kinikų filosofiją daugiausiai išpažino žemos kilmės beturčiai, vergai ir kadaise vergais buvę atleistiniai, tremtiniai, žmonės, neturintys pilietinių ir politinių teisių. Natūralu, kad šie žmonės siekė savąją padėtį pateisinti, sukilninti, sutaurinti, idealizuoti. Tam padaryti tebuvo vienintelis būdas – reikėjo tą padėtį paskelbti vienintele teisinga, dorybinga, atitinkančia žmogiškąją prigimtį, vedančia į laimę bei laisvę ir artima patiems dievams. Štai Kratetas skurdą skelbė būtina žmogiškosios laisvės sąlyga, o Diogenas – dorybės savamoksliu. Diogenas taipogi teigė, jog „nei turtingoje valstybėje, nei turtinguose namuose negali gyventi dorybė“, jog „dievai neturi jokių poreikių, o į dievus panašūs žmonės jų turi mažai“ . Gi Epiktetas tvirtino, kad būtent kiniškasis neturtas suteikia žmogui dvasios ramybę ir palaimą. 

Tokie teiginiai – tai jau ne kas kita kaip savosios socialinės padėties ideologizacija. Ją, beje, nejučiomis pripažino ir pats Antistenas, skelbdamas, kad skurdas tiesia kelią į filosofiją. Žinodami, kad filosofiją kinikai iš esmės tapatino su dorovės teorija – mokslu, išmokančiu gyventi santarvėje su dorybe, galime drąsiai teigti, jog Antisteno žodžiai reiškia, kad gyvenimas skurde tampa vienu esminių kinikų etikos principų. Taigi skurdas idealizuojamas ir ideologizuojamas – skelbiamas būtina dorybės ir laimės sąlyga. Tiesa, ne vienintele – dorybingam ir laimingam gyvenimui būtina visiškai pasitenkinti neturtu, neieškant priemonių pastarajam panaikinti ir malonumams pasiekti. Tokį pasitenkinimą žmogui tegalįs suteikti teisingas žinojimas. Tad skurdo ir teisingo žinojimo derinys kinikų skelbiamas dorybės bei laimės receptu.

Taigi kinizme lengva įžvelgti etinę savosios socialinės padėties idealizaciją ir ideologizaciją. Svarbu pastebėti, kad filosofijos ir etikos istorijoje tai nėra kokia nors retenybė. Tiesa, neturėtume pritarti marksistinei filosofijos istorijos sampratai, tvirtinančiai, jog bet kokios filosofijos (kaip ir bet kurios kitos žmogaus dvasinės veiklos) determinantas yra mąstytojo (dailininko, poeto, kompozitoriaus etc.) socialinė padėtis. Juk tai tik vienas iš daugelio galimų veiksnių. Kita vertus, kinikų filosofijos patirtis rodo, jog galimi atvejai, kada filosofija tampa mąstytojo socialinės padėties ideologizacija – štai sofistai ideologizuoja turtą ir valdžią, Platonas ir Aristotelis – kilmingumą, kinikai – skurdą ir žemą kilmę etc. 

Skurdo idealizacija ir krikščionybė

Skurdo idealizacija ir ideologizacija leidžia kalbėti apie kinikų etikos sąsajas su krikščionybe – jos šventuosiuose tekstuose atrandame daug pagiriamųjų žodžių neturtui. Geriausias pavyzdys – Naujasis Testamentas. Štai Mato Evangelijoje skaitome: „palaiminti, turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Toje pačioje Evangelijoje randame štai tokius Kristaus žodžius: „Lengviau yra kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į dangaus karalystę“. Tad atrodytų, kad Kristus skelbia tą patį, ką ir kinikai. 

Visgi krikščioniškosios neturto idealizacijos nederėtų tapatinti su kiniškąja. Mat kinikai išaukštino realų neturtą ir realų vargdienį. Tuo tarpu krikščionybė, siekdama būti universalia religija, prieinama tiek turtuoliui, tiek vargšui, neprisijungė prie kinikų etinio maišto. Ji pasirinko žymiai nuosaikesnę, labiau stoikų nei kinikų etikai artimą poziciją. Ši pozicija dangaus karalystės paveldėtojais paskelbė ne realius beturčius, o žmones, turinčius vargdienio dvasią. Į šią „beturčių dvasioje“ klasę galintys patekti tiek turtingieji, tiek beturčiai – visi žmonės, savo dvasia neprisirišę prie turto, arba, kaip tiksliai pastebėjo A. Maceina, visiškai nesirūpinantys rytojumi . Tai žmonės, pavedantys rytojaus rūpesčius dieviškajai Apvaizdai . Jų veiklos orientyras – ne materialinis gerbūvis ir jo nešami malonumai, o dvasinis gėris – dorybė. Tuo tarpu materialųjį turtą šie žmonės supranta kaip Dievo dovaną, kuri turi būti ne kaupiama rytojui, o nuolatos eikvojama geriems darbams atlikti. Todėl, pasak Maceinos, „krikščioniškasis beturtis yra tasai, kuris žemiškąsias gėrybes tvarko ne pagal rytdienos, bet pagal šiandienos dėsnį“ . Juk „turtas, būdamas dabartyje, turi šiai dabarčiai ir tarnauti“  –  „jis yra iš esmės šiai dienai, šios dienos vargui atsimušti, šios dienos mažiausiojo brolio reikalams patenkinti“ .

Taigi krikščioniškoji etika nelaiko materialinio turto dorovingo gyvenimo kliuviniu ir griovėju. Turtas čia suprantamas kaip Dievo dovana, kuri privalo būti ne tikslas pačiai sau, o priemonė geriems darbams daryti bei artimui pasitarnauti. Kitaip sakant, turtas nebūtinai užveria vartus į dangaus karalystę. Tuo tarpu kinikų požiūris į turtą visai kitoks – turtas kliudantis patekti į dorybės ir laimės karalystę. Štai Diogeno teigimu, nei turtingoje valstybėje, nei turtinguose namuose negali gyventi dorybė. Jis taipogi tvirtino, kad turto troškimas yra visų ydų šaltinis; kad patys blogiausi žmonės – tironai – tokiais tampa tik dėl turto. Šie teiginiai puikiai parodo, kad skirtumai tarp iš pirmo žvilgsnio tapačių krikščioniškosios ir kiniškosios neturto idealizacijų yra išties ženklūs.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius