Vytis. Valatka. Kinikų etika: turtas, kilmė, valdžia ir ... neišvengiamos nelaimės

Ankstesniame straipsnyje toliau nagrinėjome kinikų skelbtą skurdo apologiją. Išsiaiškinome, kas, kinikų požiūriu, yra žmogiškoji laimė, ir kokiu keliu radikalaus saikingumo dorybė į ją veda. Dabar panagrinėsime kitą kiniškosios skurdo apologijos pusę. Paanalizuosime, kodėl, kinikų įsitikinimu, tokie skurdo antipodai kaip turtas, kilmė ir valdžia neišvengiamai veda į vargus ir nelaimes.

Taigi, pasak kinikų, skurdo, filosofijos ir teisingo žinojimo teikiamas radikalus saikingumas galiausiai atveda į laimę. Ją kinikai suprato kaip nuolatinės sielos ramybės, beaistriškumo ir gero nusiteikimo būseną. Kitaip sakant, laimė - tai saiko diktuojamas ir saiku matuojamas gyvenimas be rūpesčių. Toks gyvenimas  tėra prieinamas skurdžiui, maksimaliai apribojusiam savuosius poreikius. Juos visada lengva patenkinti, be to, skurdžius, iš esmės nieko neturėdamas, neturi ir nebijo nieko prarasti. Savo palaiminga būsena toks žmogus netgi priartėja dievų, neturinčių apskritai jokių poreikų. 

Tuo tarpu antikinės graikų civilizacijos išaukštinti kilmingieji, turtingieji, šlovę bei valdžią turintieji skęsta poreikių ir ydingojo malonumų pertekliaus jūroje. Pagrindinis jų poreikis ir yra minėtas malonumų perteklius, kuris niekada negali būti iki galo patenkintas. Kodėl? Atsakymą į šį klausimą pateikia kinikų atrastas etinis dėsningumas: „kuo didesnį malonumų perteklių žmogus pasiekia, tuo didesnio malonumų pertekliaus jis trokšta ateityje“. Toks žmogus pamažu praranda prigimtinę laisvę, tapdamas malonumų pertekliaus vergu. Joks malonumų perteklius nebegali žmogaus patenkinti, suteikti jam sielos ramybės ir nesudrumsčiamos palaimos būseną. Malonumų bei priemonių jiems pasiekti besivaikantis žmogus kinikų taikliai palyginamas su sergančiuoju vandenlige: šį žmogų nuolat kamuoja troškulys, ir tas troškulys tuo didesnis, kuo gausiau jis patenkinamas. Toks žmogus nuolat nepatenkintas, nuolat kamuojamas nerimo ir baimės, jog niekada taip ir nepasieks trokštamo malonumų kiekio.

Tragedijose žūna tik Atrėjai, Agamemnonai, Atristai...

Yra dar viena priežastis, kodėl malonumų pertekliaus besivaikantys turtingieji, kilmingieji, valdžią ir šlovę turintieji labiausiai nutolę nuo dieviškos palaimos. Jie ne tik negali pasiekti trokštamo malonumų kiekio, bet ir nuolat bijo, kad dėl nelemtos likimo užgaidos ar kitos priežasties praras ir jau turimus malonumus bei priemones jiems pasiekti: turtą, valdžią, įtaką, šlovę, kilmingumą, gerą vardą etc. Štai turtuolis visada bijo prarasti savąjį turtą. Kilmingasis nuolat saugosi giminaičių pinklių kovoje dėl turto ir valdžios, bijo tremties ir titulų praradimo. Šlovę turinčiajam nuolatos gresia pavojus prarasti šlovę ir sutepti savo garbingąjį vardą. Pagaliau valdovas visada privalo saugotis daugybės konkurentų; jaučia nuolatinę sąmokslų, perversmų, mirties baimę.

Tad kilmės, turto, šlovės ir valdžios teikiamo malonumų pertekliaus kaina labai didelė. Tai gyvenimas nuolatinio pavojaus, nerimo ir baimės, Antisteno ir Diogeno vadinamos tikro vergo jausmu, būsenoje. Toks gyvenimas nebūdingas žemos kilmės beturčiui, apribojusiam savo poreikius iki būtino minimumo. Juk kaip Antistenui yra pasakęs Sokratas, tragedijose žūna ir kenčia garbingiausi ir turtingiausi valdovai – Atrėjai, Agamemnonai, Atristai, tačiau „dar neatėjo į pasaulį toks įžūlus ir begėdiškas poetas, kuris pavaizduotų paprastus choro dalyvius, užbadomus žiūrovų akyse“. Tad kinikų įsitikinimu, būtent skurdas, žema kilmė, abejingumas šlovei ir valdžiai, užbaigiami maksimaliu poreikiu apribojimu, tegali duoti žmogui dvasios ramybę ir palaimą. Tai neišvengiamai vedė kinizmą į maištą prieš antikinės civilizacijos vertybes, o tuo pačiu ir į tų vertybių priešybių – žemos kilmės, skurdo etc. – išaukštinimą. 

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius