Archimandritas Rafailas (Karelinas). Šiuolaikinio pasaulio demonai (II)


Materializmą keičia demonizmas. Kažkada Vakarai pavertė Indokiniją savo kolonija, dabar Indokinija užkariauja Vakarus. Okultinės sistemos ir narkotikai, užauginti Rytuose, verčia kažkada buvusį krikščionišką pasaulį dvasine dykuma tarytum Čingischano ir Batijaus ordos, palikusios po savęs išdegintus laukus ir miestų griuvėsius. Legenda pasakoja, jog Batijus, keliaudamas per Europą, sustojo prie Adrijos jūros krantų, nulipo nuo arklio, pasėmė šalmu vandens ir išliejo jį ant kranto pasakęs, kad visa žemė nuo Kinijos iki Viduržemio jūros priklauso mongolams. Dvasios užkariautojai iš Indijos ir Tibeto dabar atkariauja ir plečia šias valdas.

Iš žmogaus atėmė žemę kaip jo tėvynę; žemę, kurią jis įprato matyti užžėlusią žole, banguojančią kviečių varpomis arba juodomis suartomis vagomis. Tai šilta žemė; samanomis apdengti kalnų akmenys; upeliai, ištekantys iš kalnų ledynų, skambūs kaip sidabras; blausiai žvilgantys  upių vandenys, panašūs į išlydytą žaizdre rūdą; mįslingi ir slėpiningi miškai, kur tyla išryškinama paukščių balsų muzika;  nugrimzdusios į sapną uolos, — šias amžių valdas žmogus prarado; dabar jis istorijos  tartum išspirtas iš savo namų ten, kur žemė paslėpta ir užmūryta asfaltu ir cementu, nelyginant užlieta  vandeniu per potvynį.

Prieš jį didelių miestų pasaulis, pilnas dundesio ir judėjimo, ir tuo pat metu bedvasis, svetimas ir negyvas, kur didžiuliai namai elektros ir neono šviesoje panašūs į tolimą mėnulio peizažą ar į pasakų veidrodinius atspindžius.  Žmogus mieste kaip dykumoje vienišas tarp žmonių, šaltų tarsi judančios, atgijusios kažkieno mostelėjimu akmens  statulos tarp lekiančių mašinų, panašių į geležinius monstrus. Netgi medžiai miesto skveruose ir parkuose stovi kaip paminklai kapinėse mirusiai motinai žemei. Žmogus jaučia nerimą ir  pavojų; jis nori bėgti atgal, tačiau nežino kur, kaip keleivis, pasiklydęs miško tankmėje ar tarp pelkių.

Materializmas ir pozityvizmas padarė savo darbą. Jie padengė žmogaus sielą korozija — abejonių rūdimis. Conte'as, Marxas, Darwinas ir Freudas buvo ne tik jų sudievintos materijos žyniais,  — jie pasirodė kaip mediumai ir nešėjai tų tamsių jėgų, kurios susitelkė virš žemės, to pasaulinio blogio potencialo, kuris augo ir kaupėsi amžiais. Pozityvizmas buvo tik tarpinis reiškinys, jis atėmė iš žmogaus tikėjimą į Dievą kaip gebėjimą pajausti Jį ir mainais davė nulį. Tačiau šis nulis negalėjo tapti gelbėjimosi ratu skęstančiai žmonijai. Jai reikėjo apčiuopiamo skaičiaus, dėl to dvasinį vakuumą užėmė kitos jėgos, dydis su neigiamu ženklu. Erozijos apimta dirva tampa nevaisinga. Siela, praradusi dvasią, negalėjo matyti dangaus, ji apsigręžė į apačią kaip audros apversta valtis.

Pozityvizmas keičiasi demonizmu. Čia Vakarai ir Rytai paspaudė vienas kitam ranką. Rytai davė idėjas, Vakarai —  priemones. Viena iš Vakarų naujovių, pribaigiančių dvasingumą žmoguje, pasirodė televizorius. Jis tapo pabėgimo priemone  iš kasdieninio pilko ir monotoniško gyvenimo (kurio herbu ir emblema buvo "buhalterinės sąskaitos"). Televizorius pasidarė donoru, kurio reikia šiuolaikiniam ištuštėjusiam žmogui. Jis bėga prie televizoriaus kaip kamuojamas alkio  —  prie stalo, bėga pats nuo savęs į irealų pasaulį  — į žydrojo ekrano  okeaną. Televizorius padaro žmogų labiau valdomą: jis duoda jam gatavus sprendimus, modelius ir receptus.

Televizorius laiko žmogaus emocinę sferą nuolatinėje įtampoje, dėl to bendraudamas su kitais jis darosi šaltas ir abejingas. Pastebėta, jog humoristai ir klounai, kuriems juokas tapo profesija, kasdieniniame gyvenime pasižymi niūriu ir uždaru charakteriu. Televizorius išskiria  artimus žmones; sėdęs prie ekrano žmogus  jau leidosi į tolimąjį plaukiojimą.

Tačiau visa tai tik įžanga ir preliudija; pirmojo akto veiksmas prasideda Mefistofelio pasirodymu. Jis siūlo šiuolaikiniam žmogui, kaip kažkada jaunystės eliksyrą Faustui, tris priemones: 1) Rytų okultizmą; 2) magiją ir demonizmą; 3) narkotikus. Visi jie padaryti iš vieno medžio vaisių. Visur šėtonas siūlo savo galią mainais į sielą.

Pirmoji priemonė —  joga advaita. Žmogus medituoja tuos demoniškus žodžius, kurie  puolusios dvasios buvo  pasakyti mūsų protėviams: "Būsite kaip dievai". Jis kartoja mantras apie tai, kad jis — absoliutas, kūrėjas  visatos, aplink kurią skrieja daugybė pasaulių. Tokiu būdu pasikartoja Adomo nuodėmė, įstūmusi žmoniją į mirties ir pragaro vergovę,  ir atmetama sąjunga su Dievu, iš naujo atkurta Kristaus.

Advaita joga —  viena iš daugelio tamsių bedievybės rūšių. Dar iki regimojo pasaulio sukūrimo spindintis aušros angelas Liuciferis užsidegė troškimu tapti dievu ir pavirto pragaro pabaisa. Istorijos aušroje Adomas pakartojo šėtono nuodėmę, panoro tapti dievu be Dievo ir tapo lavonu,  praradusiu ryšį su gyvenimo šaltiniu. Pasaulio pabaigoje antikristas, kuriame įsikūnys visas žemės blogis, tars: "aš — Kristus".

Vivekananda, advaita jogos propaguotoja, veržiasi ne tik perprasti antikristą, bet ir pranokti jį: "Kristus — tai banga jūros paviršiuje, o aš —  jūros gelmė". Dialektinis priešybių vienybės fokusas suteikia galimybę vivekanandai ir jos mokiniams loginės akrobatikos būdu drauge tvirtinti ir neigti  tą patį reiškinį.

Ką duoda advaita joga šiuolaikiniam žmogui? Beribį išdidumą, kuris užslopina kitus jausmus; susiliejimą su šėtono dvasia kaip panašaus su panašiu. Žmogus, patikėjęs, kad jis dievas, be abejo, nelaikys kokių nors dorovinių įstatymų privalomų jam, tuo labiau, kad advaita moko, jog daugialypis pasaulis yra iliuzija, egzistuoja tik absoliuti būtis, tolygi nebūčiai. Beje, jogos praktikuotojams duotos instrukcijos skaitytis su šalies ir tautos tradicijomis bei papročiais; pradėti, kaip nuo masalo, mokymu apie kokį nors abstraktų gėrį, po to palaipsniui, kaip masonų ložių paslaptis, atverti sielai, praėjusiai adaptacijos periodą, advaitos  nihilizmą ir satanizmą.

 Jogai nepamiršta šiuolaikinio žmogaus prakticizmo, dėl to savo adeptams ir kandidatams į dievybes drauge su filosofinėmis abstrakcijomis siūlo ir kvėpavimo pratimus bei pozas "aukštyn kojomis" (asanus) pagerinti  virškinimui, potencijai ir t.t. Savęs kaip absoliuto suvokimas sukelia ypatingos šėtoniškos euforijos jausmą, — įsiplieskusios išdidybės vaisių — ir tuo pat metu šaltą abejingumą aplinkiniams kaip miražui ir iliuzijoms. Tiesa paprasta ir monolitiška, o joga advaita, kaip ir kiekvienas melas, sudėtinga ir prieštaringa. Tačiau melagis moka meluoti ir suvedžioti.

Didysis melo meistras Goebbelsas kažkada nesislėpdamas atvirai  pasakė: "Mažas melas sukelia abejonę, didelis panašus į tiesą; meluok kaip galėdamas daugiau ir drąsiau, kad minia tavimi patikėtų".

Kaip antroji priemonė išeiti iš  mašinų ir kompiuterių pasaulio siūlomi magija, burtai ir demonizmas, t.y. visiškai sąmoningas ir valingas nusilenkimas šėtonui. Demonizmas — tai Biblija, perskaityta atvirkščiai: "taip" pakeista į "ne", o "ne" —  į "taip". Demonizmas — tai nuodėmės kultas, ypač žiaurumo ir sekso. Jo apeigos apima šventovės išniekinimą, kraujo praliejimą ir žmogaus prigimties išjuokimą  visais įmanomais iškrypimais. Jo moralė —  niekinti bet kokią moralę. Jo esmė — neapykanta Dievui ir bejėgis kerštas Jam  šėtoną išaukštinant prieš Kristų, t.y. dvasinė savižudybė. Demonizmas, apsuptas kaip garbės palyda magija, astrologija, chiromantija, būrimu, aiškiaregyste, kerais, įveda žmogų į šėtoniškų energijų sritį, į tą chaosą, kuris egzistuoja už Logoso šviesos. Išplėšti žmogų iš šių jėgų traukos lauko gali tik stebuklas. Burtininkų ir liuciferininkų siela —  nuolatiniam sąmyšy; laukinio šėtoniško džiaugsmo blyksniai kaip žiežirbos elektros laidų sandūrose virsta liūdesiu ir frustracija. Jų veidai atrodo apgaubti tamsos kaip juodo vualio, o akyse — apmaudas, paslėptas ilgesys ir kažkokia nyki  metafizinė gelmė.

Satanizmas aiškiu arba užmaskuotu pavidalu įsilieja į visas okultines sektas ir judėjimus, kaip sferos susikryžiuodamos įeina viena į kitą; okultistai įprastai vadina tai "senovės išmintimi", "Rytų paslaptimi" ir t.t. Jeigu joga yra intelektinis demonizmas, tai burtininkavimas su savo ritualais — emocinis satanizmas. Kiek akių Amerikoje ir Europoje nukreipta į Tibeto pusę, o ne į jų pamirštą Jeruzalę, kiek guru leidosi Apaštalų keliais, kad vėl atverstų krikščioniškas tautas į pagonybę!

Trečiasis išsilaisvinimo būdas, kurį siūlo šėtonas — tai narkotikai. Žmonėms, nors ir nereligingiems arba pusiau religingiems, bet nepraradusiems kritinio proto ir dorovinio jausmo, jogų savęs dievinimas gali pasirodyti arba kaip  laukinė autoterapijos forma, arba filosofinis idiotizmas,  o burtai ir demonizmas — netikęs  sapnas, skolinys iš brolių Grimų pasakų. Pasirodyti tokiems žmonėms demonas nesiryžtų — jam tai būtų rizika ir klaida. Pamatę demoną jie galėtų iš viso nepulti į jo glėbį, bet ieškoti apsaugos religijoje, t.y. matydami priešą pasislėpti Bažnyčioje kaip tvirtovėje.

Ne visus galima sugundyti pykčio kultu ir seksualiniu palaidumu. Daugelis nusigręš nuo to su pasibjaurėjimu, kaip nuo krūvos pūvančių žarnų skerdykloje. Todėl demonui, prityrusiam strategui (nors jis dažnai kvailokai prašauna), naudingiau nesirodyti, bet įteigti, kad jo iš viso nėra, o Dievas seniai mirė, ir vietoj plunksnos su krauju, kuriuo rašo sutartį su demonu, įdėti jiems į rankas švirkštą su morfiju. Žmogui atrodo, kad jis leidžiasi į viliojančią kelionę po tolimas šalis, nuostabias salas arba po įmantrius Indijos ir Kinijos miestus. Ir čia prasideda tas maskaradas, kurį valdo velnias, ir tas multfilmas, kurio režisierius — šėtonas. Vaikas eina paskui fokusininką, siela — paskui šėtoną.

Mes neaprašinėsim opiofago vizijų ir narkomanų elgesio. Šalia visų skirtumų jie turi kažką bendro, rodančio objektyvią tikrovę. Tai ne fantazija ir ne sapnas; narkomano kliedesiai nepanašūs nei į vieną, nei į kitą — tai ne pasąmonės turinys, o prasiveržimas į pasaulį  dvasinių pabaisų, kurios pasirodo regimomis formomis; tai demoniškų jėgų materializacija. Narkomanas praranda kūno pojūtį, t.y. atsiranda nesvarumo jausmas; pasaulis jam tarsi apsivertė, kritimas į pragaro bedugnę rodosi kaip skrydis. Narkotiko švirkštas — tai savanoriška kelionė pas demoną. Viename iš eilėraščių Gumiliovas rašė:

Taip ilgesingai ir taip neramiai
mano širdis skamba atsakydama:
"Matai stotį, kurioje galima
į Dvasios Indiją nusipirkti bilietą?"

[...] Žmonės ir šešėliai stovi prie įėjimo
į  planetų zoologijos sodą."

Narkomanas leidžiasi  į tą pačią šėtono puotą, tik ne fiziškai, o savo sielos regėjimais, tuo metu gulėdamas guolyje.  Narkotikus vartojo Afrikos burtininkai, Sibiro šamanai, besisukantys dervišai, asasinai Irake ir Sirijoje,  Delfų pitijos. Narkotikas  — tai ne šiaip nuodas,  tai "komunija" iš tos šėtoniškos taurės, apie kurią kalba apaštalas Paulius, priešstatydamas ją Kristaus Taurei (1Kor 10,21). Charakteringa, jog opiofago kliedesiuose pasirodo kinų pagodos, budistų šventovės, liekni kaip topoliai minaretai, akmeninės senovinių dievybių statulos, tačiau ten nėra krikščioniškos šventovės arba ji griūva jo regėjimuose. Taip pat charakteringa, kad veikiamas narkotikų, žmogus gali šokti prieš Šivos statulą, lankstytis stabams, tačiau negali melstis tikrajam Dievui.

Raganių ir burtininkų atgaila sunki ir kankinanti. Demonas žiauriai priešinasi, kad neišleistų aukos iš savo nagų. Jie jaučia ne tik fizinį, bet ir sielos skausmą. Kai narkomanas siekia atsisakyti  narkotikų, velnias pradeda jį kankinti; jis turi pereiti pragarišką ugnį, kad atgautų laisvę. Tačiau sunku —  nereiškia neįmanoma; tik silpnas žmogaus jėgas turi sustiprinti Dievo malonė ir Bažnyčios pagalba. Čia reikia ir žmogaus valios, jo tikėjimo, maldos ir nepaliaujamo Kristaus vardo šaukimosi. Spira — spera: "kvėpuoji — turėk viltį".

Vis dėlto čia gali  susidaryti uždaras ratas. Narkomanais dažniausiai tampa nereligingi arba paviršutiniškai religingi žmonės, o tapti religingam dėl to, kad išsilaisvintum iš narkomanijos — tai melagingas požiūris į religiją ir šliaužiantis pragmatizmas. Malda ir Bažnyčios sakramentai — ne priešnuodis narkotikams, o įvedimas į aukštąjį dvasinį gyvenimą. Čia turi būti keliamas klausimas ne tik apie išgydymą, bet apie naują gyvenimą, naujus tikslus ir priemones.

Negalima tikėti tam, kad išgytum, o galima išgyti dėl to, kad tiki. Dievo malonė — tai amžina Dievybės energija, kuri  sielą  daro panašią į Dievą, tai aukščiausioji savaiminga vertybė, o ne piliulės, kurias galima praryti, ir ne sveikatingumo  komplekso elementas. Sielos ateitis narkomaną turi jaudinti labiau negu esama būklė. Religija pirmiausia — valia, o valios žygdarbis — mokėjimas priimti ir saugoti malonę.

Technikos progresas — tai negrįžtamas reiškinys: jo neįmanoma sustabdyti,  kaip neįmanoma  atgręžti upės tėkmės nuo žiočių prie ištakų. Tačiau žmogus gali perprasti savo santykį su technine  civilizacija, su tomis negatyviomis pasekmėmis, kurias ji traukia paskui save.

Ką šiuolaikiniame pasaulyje  krikščionis privalo daryti?  — Pimiausia privalo saugoti krikščioniškų vertybių skalę, kurios viršūnė yra Dievybė, amžinasis gyvenimas ir  sielos gebėjimas bendrauti su Ja. Krikščionis turi saugoti savo asmens laisvės potencialą; jis negali nusišalinti  nuo pasaulyje vykstančių procesų, tačiau gali gyventi taip, kad tie procesai nepasiglemžtų jo sielos, neprislinktų, kaip aštuonkojo čiuptuvai, iki tos sielos srities, kuri turi priklausyti tik Dievui.Tam reikalingi du dalykai: priklausymas Bažnyčiai — šiam amžinybės pasireiškimui žemėje, — ir asmeninis asketizmas (pats žodis asketizmas reiškia "nukirtimą to, kas nereikalinga").

Dvasinio gyvenimo srityje nėra naujų atradimų arba kokių nors ypatingų kelių. Ortodoksija turi viską, kas reikalinga išganymui, — tik reikia šių  lobių neišmainyti į komforto ir hedonizmo troškimą, į tai, ką taip dosniai siūlo mūsų amžius, tačiau iš tikrųjų duoda skurdžiai.

Evangelija —  tai paskutinis ir  užbaigtas Dievo  Apreiškimas žmonėms. Jis duotas visiems laikams; jame kiekvienas ras sava. Tačiau tuo pat metu Evangelija — uždara pasauliui knyga; ji palaipsniui atsiveria tiems, kurie pagal ją gyvena. Jos negalima priimti kaip vienos iš pasaulėžiūrinių koncepcijų.  Nuolatinės žmogaus valios pastangos — tai vienintelis raktas, kuriuo ši knyga atrakinama.

Dabartinis laikas nėra istorinis netikėtumas, jis susiklostė iš visų ir visada egzistavusių elementų, tik dabar jie tapo koncentruotesni ir nekrikščioniški procesai darosi vis labiau dinamiškesni. Meluoja tie, kurie slepia šiuolaikinio demonizmo pavojų, tačiau dar labiau meluoja tie, kurie tvirtina, kad dabar neįmanoma išsigelbėti. Jei egzistuoja pasaulis, vadinasi, egzistuoja Dievo šventieji ir nekaltieji — egzistuoja šiame pasaulyje, jo nesugniuždyti ir nesunaikinti.

Iš tiesų pasaulis su augančiu greičiu lekia į katastrofą — apie tai kalba netgi netikintys. Tačiau iškyla kitas klausimas: o ar mes iš tikrųjų norime išsigelbėti? Viešpats perspėjo mus apie mūsų laikus. Bet Jis pasakė: "Jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį" (Jn 16,33).

Vertė Nijolė Aleinikova

Šaltinis: http://karelin-r.ru/nuke/books/17.pdf   


Kategorijos:

2 komentarai

  1. Primena Maceiną- "niekšybės paslaptį". tik Maceina lietuviškas ;-)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Iš tiesų, archimandritas Rafailas primena Maceiną, iš emės yra net jo amžininkas, gal porą dešimtmečių jaunesnis. Tačiau juos skiria, regis, neperžengiama kliūtis: Maceina - katalikybės apologetas, tėvas Rafailas - ortodoksijos. Tiek vienas, tiek kitas nepripažįsta modernizmo, ekumenizmo bei panašių teologinių spekuliacijų. Maceina labiau pasižymi religijos bei kultūros filosofine analize, socialinio teisingumo paieškomis, o tėvas Rafailas - dvasios problemų atskleidimu. Be to, jo kūriniai spinduliuoja stipria mistine šviesa ir tuo yra gyvi, uždega bei traukia į šventumą.
    Tuo tarpu Maceiną po atgimimo visokie atsinaujinimo rėksniai dirbtinai nuvalkiojo, nubanalino ir nustūmė į užmarštį. Be to, ir pati mūsų modernistinė Bažnyčia buvo suinteresuota nuvesdinti jį nuo scenos, nes filosofas trukdė įgyvendinti vad. aggiornamento, t.y. išplėšti iš jos Evangelijos dvasią, iškreipti Tradiciją, nugriauti tikėjimo atramas bei maksimaliai ją supasaulietinti. Kas dabar beliko iš moderniosios katalikybės Bažnyčios?
    Tėvas Rafailas su visa šita "niekšybės paslaptimi" aktyviai kovoja. Jis yra patristikos išpažinėjas bei gaivintojas, neįkainojamas dvasinis vadovas, panašus į senuosius dykumų tėvus, kurie buvo pajėgūs "užnešti mokinio išganymą ant kryžiaus".
    Tai praktiško autentiško krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Beje, visą gyvenimą atidavė vienuolystei, kurį laiką užsiėmė egzorcizmais. Gali būti, kad tėvo Rafailo asmuo, veikla bei kūryba (neatmetant jos sąsajų su A. Maceinos darbais) taps atasvara demoniškai ekumenistinei dvasiai, ardančiai krikščionių Bažnyčią, nuties kelius į tikrąjį susivienijimą.

    AtsakytiPanaikinti