Vytis Valatka. Kinikų etinis maištas: skurdo apologija.

Šiuo tekstu pratęsiame straipsnių apie Antikos kinikų etiką ciklą. Paskutiniuose ciklo tekstuose nagrinėjome vieną esminių minėtos etikos principų. Tai globalus etinis maištas prieš tuomet įsigalėjusią moralę, jos principus, taisykles, formas ir apraiškas. Šiuo straipsniu pradėsime analizuoti vieną pagrindinių minėto maišto apraiškų - skurdo apologiją. Pirmiausiai aptarsime, koks skurdas, kinikų įsitikinimu, yra vienintelis kelias į filosofiją, dorybę ir laimę.

Viena esminių kinikų maišto apraiškų – turto neigimas, arba, dar tiksliau kalbant, skurdo apologija. Netgi galima teigti, jog visa kinikų etika kaip tik ir yra tokia skurdo apologija – ne turtas, o būtent skurdas čia iškeliamas kaip būtina dorovingo ir laisvo gyvenimo sąlyga. Štai Diogenas Sinopietis skurdą vadino dorybės savamoksliu , o Kratetas Tebietis jį tapatino su pačia žmogiškąja laisve.

 Ir vis tik čia reikėtų įterpti vieną gana svarbią pastabą: kinizmas nelaikė skurdo dorybės determinantu! Kinikų manymu, skurdas kaip toks dar nesuteikiąs žmogui dorybės. Jis tegali kreipti į dorybę, užgrūdindamas žmogaus kūną ir dvasią, ruošdamas juos dorovingam – saikingam (ir netgi asketiškam!) gyvenimui. Tiesa, negalima pamiršti, kad skurdas buvo kiniškojo gyvenimo būdo, laikyto vieninteliu dorovingu, neatskiriama dalis. Tą puikiai paliudija keturios kiniko insignijos – elgetos lazda ir krepšys, dubenėlis vandeniui pasisemti, palaikis skylėtas apsiaustas – dorovingojo skurdo atributai. Visgi pripažinta, kad skurdas pats savaime dar neimplikuoja dorovingo gyvenimo. Juk akivaizdu, kad galima gyventi skurde, tačiau nesitenkinti tokiu gyvenimu ir visais galimais būdais siekti priemonių, vedančių ydingojo malonumų pertekliaus link.  O tokiu atveju neišpildoma esminė dorybingo – saikingo gyvenimo maksima: „Mažai turėti – mažai norėti“. 

Skurdas + teisingas žinojimas = dorybė (laimė)

Taigi pats skurdas kaip toks dar negali suteikti žmogui dorovingo gyvenimo. Reikalingas dar vienas veiksnys. Kas jis? Atsakymą į šį klausimą pateikia etinis intelektualizmas – vienas fundamentalių kinikų etikos principų. Šis kinikų iš Sokrato perimtas principas tvirtino, jog dorybė yra teisingas žinojimas. Tai reiškia, kad dorybei pakanka vien teisingo žinojimo: tikrai žinodami, kas yra doras elgesys, mes visada elgsimės pagal šį doro elgesio etaloną, nes būtent dorybė esanti laimės ir visokeriopo gėrio šaltinis. Kitaip sakant, doras tėra tik tas, kas turi teisingą žinojimą.

Tad sekant etinio intelektualizmo tradicija, dorybę teikia teisingas žinojimas, duodantis sielai tam tikras pastovias ir nesugriaunamas gėrio, dorybės, saiko nuostatas. O kuo čia tada dėtas skurdas? Gal jo išvis nereikia dorybei pasiekti? Pasirodo, kad skurdą ir teisingą žinojimą sieja glaudus ryšys – abu jie vedantys į dorybę filosofijos dėka! Mat kinikų įsitikinimu, teisingo žinojimo moko filosofija (ją kinikai iš esmės tapatino su etika), kurios įvadu laikytas pats skurdas – štai Diogenas tvirtinęs, kad skurdas pats tiesia kelią į filosofiją, kadangi tai, ką filosofija įrodinėja žodžiais, skurdas priverčia vykdyti darbais. Vaizdžiai kalbant, skurdas – tai dirva, kurioje išauga filosofinis teisingas žinojimas, o tuo pačiu ir dorybė.

Minėtą Diogeno teiginį kinikų etikos dvasioje galime kiek praplėsti: skurdas veda ne tik į filosofiją, bet ir į žmogiškąją laimę . Juk, kaip jau minėta, filosofija suteikia žmogui teisingą žinojimą. Sekant etinio intelektualizmo tradicija, šis žinojimas pripildo žmogaus elgesį dorybių. O pasak Antisteno, „vien tik dorybės pakanka laimei pasiekti“. Tad etinis intelektualizmas yra ta hermeneutinė priemonė, paaiškinanti sudėtingą kelią nuo skurdo ir jo teikiamo filosofinio teisingo žinojimo į dorybę ir laimę. Juk būtent etinis intelektualizmas nurodo esminę minėtojo kelio grandį – teisingo žinojimo ir dorybės tapatybę, be kurios skurdas turbūt taip ir niekada nepasiektų laimės. 

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius