Dvasios gyvenimas

Archimandritas Rafailas (Karelinas). Šiuolaikinio pasaulio demonai (I)

× 2/13/2018

Skaitytojui pristatome dar nežinomą Lietuvoje Gruzijos ortodoksų bažnyčios dvasininką, vienuolį, dvasinį rašytoją, daugelio religinių knygų bei straipsnių autorių archimandritą Rafailą (pasaulietine pavarde Ruslanas Nikolajevičius Karelinas).

Gimė 1931 m. Tbilisyje, 1954 m. buvo įšventintas į vienuolius, baigė filologijos studijas, vėliau Maskvos dvasinę akademiją. Dėstė Mccheto bei Tbilisio dvasinėse akademijose bažnytinę slavų kalbą, religijų istoriją, teologiją bei asketiką. Nuo 1990 m. metų atsidėjo literatūrinei kūrybai, kurią tęsia iki šiol. Patyrė iškilaus krikščionių pamokslininko bei rašytojo Jono Auksaburnio įtaką, ypač žavėjosi jo minties gelme bei puikia stilistika.

Sunku įvertinti archimandrito Rafailo kūrybos pobūdį nenuslystant į menines grožinės literatūros marginalijas dėl nepaprastai išraiškingo romantinio stiliaus, temų turtingumo bei neapriboto jų plėtojimo, arba į kitą kraštutinumą — kaltinimus ydingu fundamentalizmu dėl jo griežto dogmatizmo, ortodoksų Tradicijos saugojimo, antiekumenizmo ir pan.

Nepagrįsti bandymai vertinti Karelino kūrybą kaip grožinę literatūrą ar įžvelgti joje "niūrųjį", "vyriškąjį" romantizmą atveda prie analogijų su Edgaru Poe, George'u Byronu ar Lermontovu, prie ketinimų aptikti vokiečių ekspresionistų "pabaisų" pasaulį. Analizuodami Karelino kūrybą kai kurie kritikai pastebi ne religinę dvasinę tikrovę, bet literatūrines hiperboles, bandymus pasitraukti į nerealų svajonių pasaulį: "Pabėgimas į svajonės ir poezijos sritį, kai tik pradedama kalbėti apie Bažnyčią — tipiškas minėto autoriaus prozos bruožas. Poezija archimandritas apgaubia viską — netgi nepoetinius dalykus, pvz., bažnytinį kalendorių" (A. Ostalcevas, http://www.kiev-orthodox.org/site/churchlife/656/). Negebėjimas suvokti mistinės religinės tikrovės ir atlaikyti dvasinės įtampos atveda prie visiškai nederamų išvadų.

Karelino kūryboje išryškėja metafizinis paradoksas. Kaip gali bendrauti krikščionys, nepripažįstantys dar XX a. viduryje į religinius vandenis nuleisto abejotino ekumenizmo plausto ir nesinaudojantys juo? Ar apsistatyti aukštomis sienomis? O gal visiškai nugriauti visas užtvaras? Archimandritas Rafailas Karelinas, viename laiške aptardamas katalikų ir ortodoksų santykius tvirtina, jog tarpkonfesinis bendravimas atveda į religinį indiferentizmą, kai savąjį tapatumą praranda tiek katalikai, tiek ortodoksai. Ekumenizmo praktika kuria sinkretinius pavidalus, gesina Dvasią, išplauna religinį turinį, palieka žmogų abejingą ir be tikėjimo. Vietoj lengvojo žanro ekumenizmo Karelinas iškelia "rimto dialogo ir atviros polemikos" įdėją.

Visgi mokslinę religinę kūrybą profesionaliau tevertina teologai, o ji turtinga: straipsniai apie asketizmą ir vienuolystę, apie mirtį ir nemirtingumą, mistinį bažnytinės kalbos grožį, bažnytinį meną, knygos (rusų kalba) "Vadovavimas dvasiniam gyvenimui", "Ortodoksija ir pasaulio pagundos", "Keliaujant iš laiko į amžinybę" ir kt. Jo kūrinių yra išversta į gruzinų, bulgarų, serbų, rumunų ir kitas kalbas. Oficialus archimandrito Rafailo (Karelino) saitas http://karelin-r.ru/.

Žemiau pateikiamame straipsnyje archimandritas Rafailas išskleidžia tą pavojingą kiekvienai sielai demonišką atmosferą, kurią ji turi pažinti ir saugotis ir kuri dar rojaus sode atsivėrė žalčio šnypštimu: "būsite kaip dievai".

Nijolė Aleinikova

Šiuos laikus galima pavadinti pantechnine era. Žmogiškasis genijus susikoncentravo į mašinų kūrimą ir tobulinimą. Po žodžiais vystymasis, progresas, kultūra, gerovė, turtai, pragyvenimo lygis ir pan. slepiasi gamybos rodikliai, skaitmenys ir koeficientai.

Sakytum nebeegzistuoja ne tik dalykiniai, bet ir doroviniai žmogaus kaip asmenybės ir visuomenės kaip sistemos santykiai. Žmogus suvokiamas kaip pasaulinės mašinos produktas su socialinėmis, visuomeninėmis ir net pasaulėžiūrinėmis programomis, kurios savo ruožtu kuria vartojimo produktus ir ryja juos.

Kažkada stebėjimo objektu buvo Dievybė; vėliau, humanistinio romantizmo laikais religinį vakuumą užpildė žmogus su savo įžemintu, deformuotu sielos pasauliu, vis dar tebesaugančiu dvasinio grožio blyksnius ir pirmykščio kilnumo liekanas. Dabar prasidėjo utilitarinio humanizmo amžius, globalus nužmoginimo procesas: žmogus pamiršo Dievą ir savo sielos pasaulį.

Jo proto žvilgsnis nukreiptas į išorę. Jis neužkariauja vergų kaip faraonai ir asirų karaliai per karo žygius; jis daro vergus iš pačios žemės, iš ketaus ir plieno, — vergus, visada paklusnius šeimininko valiai; tarp jų nėra nei Spartako, nei Mazdako. Žmogus vergas nors ir buvo socialiai beteisis, bet vis dėlto išliko žmogiška asmenybė, su kuria reikėjo kaip nors skaitytis Gyvūnai vergai buvo būtybės, kurios suprato ir dažniausiai mylėjo savo šeimininkus.

Mašina vergas — negyva ir šalta konstrukcija iš metalo ir stiklo; susikūrė nauja kontakto rūšis tarp jos ir žmogaus. Mašina negali mylėti ir jos negalima mylėti, nebent fantastiniuose romanuose, dėl to techninė civilizacija, gyvenimas tarp mašinų sukėlė, kaip laiko prakeikimas, emocinį žmogaus šaltumą, t.y. jo sielos tuštumą. Žmogus, aprūpintas techninės civilizacijos priemonėmis, su kartėliu jaučia save istorijos kūrėju ir pasaulio valdovu.

Religija reikalauja paklusnumo ir meilės. Užaugęs technologijų visuomenėje kaip homunkulas kolboje, žmogus siekia įsakinėti, o myli tik save. Mašina — tai įrankis; įrankiu naudojasi, juo rūpinsi, kol jis reikalingas, po to išmeta į šiukšlių konteinerį arba atideda į šalį. Toks požiūris į įrankį sukuria išskirtinį žmogaus-pragmatiko ir utilitaristo tipą, galvojantį apie tai, kaip panaudoti kitą žmogų savo tikslams pasiekti be jokio dėkingumo jausmo, pareigos ir atsakingo rūpinimosi juo. Šis instrumentalizmas prasiskverbė į visas gyvenimo sritis, iš draugų padaręs vien bendrininkus, iš sutuoktinių — kompanionus, kurie neretai buities kasdienybėje siekia pavergti vienas kitą ir virsta priešais.

Dirbant mašina reikalingi skaitmeniniai duomenys; bendraujant su žmogumi tokiais duomenimis tapo išskaičiavimas. Žmonės nutolo vieni nuo kitų ir susvetimėjo. Pasitikėjimas įgijo veikiau emocinį negu išminties charakterį, susvetimėjimas gimdo baimę, dėl to vienatvė technologiniame pasaulyje ypač jaučiama dideliuose miestuose. Emocionaliai abejingų ir svetimų vienų kitiems žmonių susitelkimas sukuria keistą pojūtį, kad miestas — tai didžiulė dykuma, gigantiški namai — skruzdėlynai ir gatvės, panašios į upes — tai iliuzija, kuri išnyks kaip miražas dykumoje, ir viskas pasibaigs žūtimi.

Meilės nuskurdinimą žmogus instinktyviai išgyvena kaip fatališką besiartinančią katastrofą. Tai viena iš priežasčių, kodėl dabartiniai miestai kaip aukštakrosnės šlaką nuolatos išmeta iš savęs neurotikus ir psichopatus. Charakteringa, kad medicina negali išgydyti šiuolaikinių nervų ligų; jas gydo tik bendra meilės atmosfera, o cheminių vaistų arsenalas leidžia ligai vystytis ir progresuoti, slopindamas tik išorinius simptomus; šiuo atveju galima sakyti, jog medicina meluoja.

Mokslas kažkuo primena magiją, jis naudoja apskaičiavimus ir įstatymus, kaip magija — užkeikimo formules, kad sužadintų žemės gelmėse neregimas jėgas ir energijas, pavergtų jas ir priverstų tarnauti. Tačiau Faustas Mefistofelį gali iššaukti, o išsiųsti jo atgal jau ne jo jėgoms. "Ponas valandai" virto "vergu amžiams"; žmonės jau ėmė suvokti, kad technologinė civilizacija — tai ne patogus krėslas, į kurį atsisės žmonija, bet damoklo kardas, siūbuojantis virš galvos.

Menas, koks jis bebūtų netobulas ir žemiškas, iš dalies tęsia indėlį į istorijos signalinę sistemą. Prancūzų dekadentų, vokiečių ekspresionistų, rusų simbolistų ir gruzinų futuristų eilėse jau buvo nujausta ir tarytum iš anksto išgyventa būsimųjų katastrofų epocha. Jose blykčiojo revoliucijų pašvaistės, iš jų kaip iš lavonų tekėjo kraujuoti pūliai, virš jų tvyrojo kamuoliai dar nesudegusių krematorijų dūmų, juose girdėjosi kurčios konclagerių kalinių aimanos.

Poetai nebuvo pranašai, kurie perspėtų dėl žūties ir kviestų savo tautą į atgailą. Jie buvo veikiau mediumai tų tamsių jėgų, kurios pakibo virš žemės kaip audros debesys. Jie buvo tarp tų, kurie skandina savo laivą, o vėliau, griebdamiesi nuolaužų, nežinia kam šaukia "gelbėkite!"; tačiau jie jau niekam nereikalingi, šėlstanti jūra lyžtelėjo juos savo bangų liežuviu. Charakteringa kitkas: įžengę į demoniškų griaunamųjų išcentrinių jėgų lauką, jie pajuto, pažino tai, kas stovėjo už uždarų durų, tarsi išvydo tamsų veidą.

Šiuolaikinis menas panašus į "mirties tango", kurio ritmu nuteistieji ėjo pasitikti bausmės. Siurrealizmas — tai mirties nuosprendis žmonijai ir žemės agonija. Kuo besibaigtų istorija jo šiurpiuose paveiksluose — sprogimų griausmu ar kimia dejone, juose nuolatos skamba šėtono juokas.

Žmonija ieškojo tiesos pačioje savo istorijos aušroje. Mozė davė įstatymą — atsakymą protui, jo šviesa nušviečia kelią, tačiau nesušildo sielos. Kristus malone atvėrė žmogaus širdį. Šiuolaikinio žmogaus išminties šviesa užgeso, ją pakeitė žinių nuotrupos, skaičiai ir faktai be jokių prasminių ryšių. Meilė dingo; vietoj jos atsirado aistra ir nenumaldomas malonumų troškulys. Išmaningasis Marxas pareiškė, jog žmogaus bazė — tai pilvas, o galva ir širdis — tik antstatas. Kaip patį patikimiausią viso genealogijos biologinio medžio liudytoją jis nurodė Darwiną. Šis mokymas buvo su dėkingumu priimtas kaip žinia apie išsilaisvinimą, kaip ugnis, kurią Prometėjas pavogė iš dievų ir atnešė žmonėms (kai kuriuose paveiksluose Marxas vaizduojamas kaip Prometėjas).

Freudas nuėjo dar toliau, bet čia apsiribosime daugtaškiu... Tačiau materializmas, pozityvizmas ir mokyklinės meditacijos pamokos apie tai, kad žmogus viso labo žvėris, atbukino dorovinį jausmą, suteikė tą iliuzinę laisvę, kurią galima pavadinti savivale, ir drauge pripildė žmogaus sielą baimės. Hedonizmas atvedė į atotrūkį tarp troškimų ir galimybių; prie baimės prisidėjo nepasitenkinimo ir slogaus ilgesio jausmas, dėl to buitinis materializmas keistu būdu susijungė su demonišku spiritualizmu.

Šiuolaikinis žmogus moka analizuoti reiškinius, tarp to ir savo nuodėmes, tačiau nemoka atgailauti; dėl to dangus jam lieka užvertas. Anksčiau pats dangus, persmelktas saulės spinduliais nelyg auksinėmis gijomis, rodėsi jam dvasinės sferos paveikslu; dabar jis atrodo kaip varinė siena, kurioje nėra nei durų, nei laiptų. Jei naktinis dangus kalbėjo jam apie Kūrėjo begalybę ir žvaigždžių spindesys kreipė jo protą amžinybės link, prie to, kas buvo už regimojo pasaulio ribų, tai dabar nakties dangus kalba jam apie niūrią kosmoso erdvių tuštumą, kurioje kaip biliardo kamuolys sukasi žemė, sviesta nežinia kokiu smūgiu.

Žmogus pametė Dievą, pasaulis pasidarė jam svetimas ir pilnas slėpiningų pavojų, kaip tamsus miškas keliautojui; jis nori bėgti, tačiau nežino kur; ir štai paskui pasaulį, kuriame viešpatauja mirę įstatymai, jis patenka į kitą — demoniškų iliuzijų pasaulį. Technologijų erą keičia narkologijų era. Darwinas pavertė žmogų beždžione, Sartre'as kirto lažybų su Marxu, kad žmogus ne kiaulė, bet laukinis šernas. Freudui šito pasirodė maža: tam, kad galutinai suniekintų žmogų, jis padarė vyrą savo tėvo žudiku ir savo motinos prievartautoju, o moterį motinos varžove ir tėvo sugulove.