Julius Keleras. Iš ciklo „Aguonos“

Vaikas įsipjovė pirštą.
Mažytė aguona pražydo
vidury sausio.

Vasarvidžio naktį
aguonų svarbu nesupainiot
su lapės akim.

Po ilgos sausros
vaikščiodamas mačiau
laukuose išblyškusias aguonas.

Miško stotelė.
Aguona prie geležinkelio.
Nesustos tamsūs debesys.

Kai guliu žolėje,
aguonos yra didesnės
už kalnus.

peršlapusios kojos...
aguonos nesuprastų,
apie ką mes čia kalbam