Julius Keleras. Iš ciklo „Aguonos“

aguonos žaidžia ugnim
vos nubudęs matau ją
pro langą

veda karvę ganyklon žmogus
palei kelią aguonos
vakarop pažadėjo liūtį

nulinkę vainiklapiai
dvi moterėlės kuždas
prie kapinių vartų


dvi aguonos tarp čiobrių
norėčiau patirti
apie ką jos galvoja

tarp griuvėsių 
žydi aguonos
karaliaus griaučiai šešėly

parėjau namo
žiedlapiai ant grindų
vėjas atplėšė langus

tvindantis nakties lietus
aguonos šoka
mums nematomą šokį

stovi viena lauke
atminimas tiems
kurie nieko neužkariaus

išmuša pusiaudienį
spalio sekmadienis
anglimi bandau piešti aguoną

aguonos senesnės
už visus šimtmečius
žiūrėk ir kitą vasarą pasklis neatsiklausiusios

močiutė paklaustų
aguona
kokios išmieros tavo suknelė


Kategorijos:

0 komentarai