RSS
Facebook
Remigijus Venckus (toliau - R.V.): Praėjusiame pokalbyje aptarėme filosofijos santykius su kūrybiškumo fenomenu, komunikacija, kūrybinėmis ir pramogų industrijomis. Šįkart pakalbėkime apie situaciją, kurioje, pasak nemažos dalies intelektualų, yra atsidūrusi šiuolaikinė filosofija, poezija ir, apskritai, visą modernioji Vakarų kultūra ir visuomenė. Tai vadinamoji visuotinės krizės situacija. Ir pradėkime nuo tos krizės, kuri, šmaikščiai kalbant, turbūt arčiausiai jūsų kūno. Turiu omenyje šiuo metu Lietuvoje bene dažniausai minimą aukštojo mokslo krizę. LR Vyriausybė ir Švietimo ir mokslo ministerija negaili kritikos aukštajam mokslui bei nuolatos kaitalioja savo planus. Ar taip garsiau ir gausiai propaguojamas universitetų sujungimas išgelbės Lietuvą nuo mokslo ir švietimo „pabaigos”? Kaip Jūs matote mokslo ir švietimo reformą? Pafantazuokime, koks būtų Jūsų vadovaujamos reformos kelias?
Vytis Valatka (toliau - V.V.): Senovės romėnai užsienio, taip pat ir vidaus politikoje nuosekliai taikė principą “Divide et impera" (Skaldyk ir valdyk). Jis kurį laiką efektyviai veikė, bet galiausiai neišgelbėjo imperijos nuo žlugimo. Tad jungtis paprastai yra geriau nei skaldytis. Tai pasakytina ir apie Lietuvos aukštąjį mokslą, nes iš tikrųjų dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų studijų ir mokslinių tyrimų programų dubliuojasi ar bent jau yra artimos viena kitai. Tad tikėtina, jog jėgų suvienijimas galėtų prisidėti prie tyrimų ir studijų kokybės kilimo. Tą puikiai suvokė ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Net ir užimdamas aukštas vietas pasauliniuose universitetų reitinguose ir galėdamas su niekuo nesijungti, jis teikė siūlymus dėl galimo universitetų jungimosi, tiesa, jie taip ir nebuvo rimtai išklausyti. Kita vertus, jungimasis turėtų būti natūralus, organiškas. Kitaip sakant, geriausiai, jei jis vyktų iš apačios- pačių universitetų iniciatyva, o ne iš viršaus, nurodant politinę galią turinčiu pirštu. Gerai, jei tai paties Dievo pirštas, bet kas šioje sekuliarizuotoje visuomenėje galėtų jo dieviškumą identifikuoti?
R. V.: Socialiniai, o ypatingai humanitariniai mokslai išgyvena gana didelę krizę, todėl noriu Jūsų pasiteirauti apie tai kokį humanitarinių ir socialinių mokslų ateitį Jūs regite?
V. V.: Manyčiau, tos krizės mastai yra pernelyg išpučiami. Juk tebevyksta fundamentiniai ir taikomieji humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai, šių mokslų atstovai gauna Nobelio ir kitas reikšmingas premijas, leidžiamos solidžios monografijos ir mokslo studijos, vedančios konferencijos sutraukia gausias dalyvių ir klausytojų auditorijas. Štai kas dveji metai vykstanti Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto organizuojama konferencija “Vizualumas” šiemet tradiciškai pritraukė apie 40 pranešėjų iš 15 pasaulio šalių. Kita vertus, akivaizdu, kad kitos mokslo sritys pastaruoju metu sulaukia daugiau dėmesio, pagarbos ir finansų nei humanitariniai ir socialiniai mokslai. Bet ar tai galima laikyti krize, gresiančia pačiai minėtų mokslų egzistencijai? Manau, kad ne. Štai filosofijos istorijoje buvo laikotarpis, kai nemaža dalis filosofų manė, kad artėja filosofijos pabaiga. Tuo metu nuo filosofijos sparčiai atsiskyrinėjo specialieji mokslai, ir buvo baiminamasi, kad jie palaipsniui su savimi išsineš visą filosofijos turinį. Tačiau prognozuotas žlugimas neįvyko – filosofijos turinys taip ir nebuvo išsemtas, maža to, jį papildė laikas nuo laiko atsirandančios naujos filosofijos kryptys ir šakos. Kaip bebūtų, manau, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai visada išlaikys savo reikšmingumą. Juk jie tiria su įvairiais žmogaus individualios ir socialinės egzistencijos aspektais susijusius klausimus, o tokie klausimai individams ir visuomenėms kils visada.
Na o pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie poezijos (juk poetinį pašaukimą savyje aptikau ankščiau nei polinkį į filosofiją:). Norėčiau su jūsų skaitytojais atsisveikinti eilėraščiu, tiesiog palinkėti vidinės laisvės ir nesudrumsčiamos dvasinės ramybės šiame neramiame, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Kad ir kas benutiktų, žinokite: nieko baisaus, jums vis dar šypsosi dievai ir aguonos. O tada ir jokios krizės nebaisios.
Kai rodos, viskas pasakyta,
Rytojus nešykšti spalvų –
Nubusk, padangė pribarstyta
Aguonų, angelų, dievų.
Rytojus nešykšti spalvų –
Nubusk, padangė pribarstyta
Aguonų, angelų, dievų.
Prabusk, rytojui užsakyta
Puota pakirdusių dievų,-
Kai, rodos, viskas išbarstyta
Aguonos nekeičia spalvų.
Puota pakirdusių dievų,-
Kai, rodos, viskas išbarstyta
Aguonos nekeičia spalvų.
R. V.: Dėkoju už puikius pokalbius. Primenu, kad internete veikia mano asmeninis kritikos tekstų archyvas www.culture.venckus.eu, kuriame galite skaityti per 2002 – 2017 metus parengtus ir Lietuvos bei užsienio leidiniuose publikuotus, meno renginiuose ir knygose pristatytus kritikos straipsnius. Primenu, kad apie apie mane, mano meno kūrybą ir akademinę veiklą galite sužinoti apsilankę asmeninėje svetainėje www.venckus.eu., o asmeninius klausimus galite pateikti el. paštu: remigijus@venckus.eu
Šaltinis: Šiaulių naujienos
Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros profesorius.
Remigijus Venckus yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas ir docentas.
0 komentarai