Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Aba Kasijonas (I): „saulė nė karto neregėjo manęs supykusio“

× 8/15/2017

Jaunystėje (360−435 m.) Kasijonas įstojo į vienuolyną Betliejuje, iš jo su draugu Germanu išvyko į Egiptą ir Siriją studijuoti monasticizmo. Per tą laiką surinktą medžiagą vėliau panaudojo dviejose savo knygose: Institutai ir Konferencijos – pirmojoje aprašomas vienuoliškasis gyvenimas, kurį jis matė Egipte ir Sirijoje, taip pat aptariamos šešios kliūtys siekiant tobulumo, antrojoje pokalbių su ankstyvojo monasticizmo vadovais, kuriuos Kasijonas buvo sutikęs Egipte, forma pateikiami ilgi svarstymai įvairiomis dvasinėmis temomis. 415 m. Kasijonas įkūrė du vienuolynus netoli Marselio. Mirė 435 metais.

Kasijono veikalai – tai išsilavinusio žmogaus rašiniai, kuriuose apmąstomi asmeniniai išgyvenimai, jie aiškinami lyginant su kitomis įtakomis. Tačiau Kasijono apmąstymų pagrindas − dykumos mokymų tradicija, šie ankstyvojo monasticizmo idealai jo darbuose buvo pritaikyti Vakarams. „Šv. Benedikto reguloje rekomenduojama skaityti Institutus, Konferencijas ir tėvų gyvenimus, o taip pat mūsų šventojo tėvo Bazilijaus regulą“ kaip „teisingai gyvenančių ir klusnių vienuolių dorybės įrankius“. Taip buvo užtikrinta, kad Kasijono perduodama tradicija tapo viena iš galingiausių ir labiausiai paveikė Vakarų monasticizmą.

1. Aba Kasijonas taip pasakojo: „Šventasis Germanas ir aš keliavome į Egiptą aplankyti šventojo. Jis mus priėmė ir pavaišino, mes paklausėme: „Kodėl nesilaikai pasninko, kai priimi atvykusius brolius, kaip kad mes laikomės Palestinoje?“ Jis atsakė: „Pasninkas niekur nedings, o jus aš ne visada matysiu. Be to, pasninkauti iš tiesų naudinga ir reikalinga, bet mes patys sprendžiame, ar Dievo įsakymas mus įpareigoja daryti artimo meilės darbus. Priimdamas Kristų jumyse turėčiau kuo rūpestingiausiai jums patarnauti, bet kai atsisveikinsiu su jumis, vėl galėsiu pasninkauti. Juk „argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus“ (Mk 2, 19−20).“

2. Tas pats aba pasakojo: „Kartą buvo senolis, kuriam patarnavo šventa mergelė, ir žmonės kalbėjo, kad jis netyras. Senolis išgirdo tas kalbas. Mirties valandą jis tarė tėvams: „Kai mirsiu, pasodinkite ant kapo mano lazdą − jei ji sužaliuos ir atves vaisių, žinokite, kad esu tyras ir neturėjau ryšių su ja, bet jei lazda nesudygs, žinokite, kad su ja nusidėjau.“ Jie pasodino lazdą, ji po trijų dienų sukrovė pumpurus ir atvedė vaisių, ir visi pašlovino Dievą.

3. Dar jis pasakojo: „Nuėjome pas kitą senolį, kuris mus pavaišino. Pavalgėme iki soties, jis įkalbinėjo valgyti dar. Atsakiau, kad daugiau nebeįveiksiu, o jis tarė: „Štai jau šeštą kartą aš padengiu stalą atėjusiems broliams ir visus kviesdamas prie stalo valgau su jais, bet vis tiek esu alkanas. O jūs tik kartą pavalgėte šio maisto ir jau pasisotinote tiek, kad daugiau nebegalite valgyti.“

4. Tas pats tėvas pasakojo: „Aba Jonas, didžio vienuolyno abatas, nuvyko pas abą Paezijų, kuris keturiasdešimt metų gyveno toli dykumoje. Labai jį mylėdamas ir dėl to galėdamas laisvai su juo kalbėti, jis tarė: „Ką tu gero padarei taip ilgai gyvendamas atsiskyręs, niekieno netrukdomas?“ Tas atsakė: „Nuo to laiko, kai gyvenu atsiskyręs, saulė nė karto neregėjo manęs valgančio.“ Aba Jonas jam atsakė: „O manęs – supykusio.“

5. Broliai apsupo tą patį abą Joną, kuris gulėjo mirties patale jau pasirengęs išeiti ir džiaugėsi Dievu. Paprašė, kad jis paliktų jiems trumpą žodį, kuris jiems padėtų tobulėti Kristuje. Jis aimanuodamas tarė: „Niekada nesu elgęsis pagal savo valią ir niekada nemokiau to, ko pats nebuvau daręs.“

6. Apie kitą senolį, gyvenantį dykumoje, jis pasakojo, kad anas prašęs Dievo neleisti jam aptingti dvasios bendravime, tačiau tuojau pat užmigdyti, kai tik kas nors ištars šmeižikiškus ar nereikalingus žodžius, ir taip apsaugoti ausis nuo šių nuodų. Dar tas senolis sakė, kad velnias, dvasios mokymo priešas, labai stengiasi dauginti nereikalingus žodžius. Pateikė tokį pavyzdį: „Kartą aš kalbėjausi su broliais apie svarbų dalyką, bet juos suėmė toks gilus miegas, kad negalėjo nė akių vokų atmerkti. Norėdamas parodyti velnio galią, ėmiau kalbėti niekus. Jie tuojau pat prabudo ir labai džiaugėsi. Tada pasakiau jiems, giliai dūsaudamas: „Kai mes kalbėjome apie dangiškus dalykus, jūsų akys apsunko nuo miego, bet kai tik aš prašnekau apie niekingas smulkmenas, iškart atsigavote ir prabudote. Todėl meldžiu jus, broliai: įžvelkite piktosios dvasios galią, stebėkite save, saugokitės nuo troškimo užmigti, kai darote ką nors dvasinga ar klausote dvasios mokymų.“

7. Dar jis pasakojo: „Kartą gyveno aukštas valdininkas, kuris visko atsižadėjo ir išdalijo turtus vargšams. Šiek tiek pasiliko sau, nes nenorėjo patirti pažeminimo, kurį atneša visiškas atsižadėjimas, be to jam stigo nuoširdaus troškimo paklusti vienuolyno regulai. Šv. Bazilijus jam tarė: „Tu netekai senatoriaus vardo, bet netapai vienuoliu.“

8. Dar jis pasakojo: „Vienas vienuolis gyveno dykumoje, oloje. Jo kraujo giminės jam atsiuntė žinią: „Tavo tėvas labai serga, miršta, ateik atsiimti palikimo.“ Jis jiems atsakė: ‚Aš miriau pasauliui anksčiau už jį, o mirusieji nepaveldi iš gyvųjų.“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.