RSS
Facebook
Kalba yra raiškos būdas. Dera suklusti
ir paklausti esmiškai: kas yra raiška? Ar esatis
reiškiasi? Ar esmas yra išraiškus? Ar
esmas ir reikšmė - tapatu? Akivaizdu,
kad gyvos būtybės esatį patiria kaip
būnančią būdingai. Pati patirtis yra apspręsta būtybės prigimčiai savito
būdingumo: būtybės būva ir savąjį esmą
patiria būdingai. Tad patirties būdas ir tai, kas patiriama yra būtybės prigimties
savastingai apspręsta. Patirtys yra būtybei savitos.
Akivaizdu, kad esmas prigimties apspręstu, taigi, savastinguoju būdu yra būtybės patiriamas
kaip kažkas esantis tam tikru būdu. Patiriančiojo
esmas
yra patiriamas bet kokios esaties
patirtimi. Matau dangų ir tuo pačiu save patiriu
kaip dangų matantį ir dangumi besigrožinčią ar besibjaurinčią būtybę. Aš ir
patiriamas dangus – tai, kas patiria
ir tai, kas patiriama – skleidžiasi
kaip vientisai patiriamas esmas. Ir
nors patiriantysis suvokia nesąs danguje ar nesantis dangaus dalimi,
patiriantysis save patiria kaip esamą
tik išgyvendamas save kaip esatis
patiriantį esmą. Kaip gyvastį ir
gyvenimą! Gyvenimo, kurio - to, kas yrà
patyrimu - yra daug! Taigi, bet kokią
esatį patiriu ir kaip savąjį esmą.
Vadinasi, tai, kas yrà patirtis yra nedaloma. Šiąja prasme visada esmui būdinga, taigi, sava patirtis yra
tapati savastingajam būviui - raiškai.
Būnu reiškia reiškiuosi kaip esantysis
savastinguoju būdu. Savito būvio raiškos gi patiriamos kaip reikšmės. Todėl prigimties atžvilgiu tapačių
ar panašių būtybių raiška patiriam kaip
savitų reikšmių visuma. Kuo būtybių
būvis yra bendresnis, tuo pastarasiems savų būvio būdų ir būsmų raiškos bei
reikšmės yra savesnės.
0 komentarai