RSS
Facebook
Protas įbūtina tai, kas yra. Tad ir suvokimas yra protingos pastangos būti - tai, kas yra – vaisius. Suvokiame bet ką visada savitu būdu, nes siekiame savyje patirtį tą gėrį ir save kaip gėrį. Vardan to suvokinį įsivardijame; o
įsivardindami būdingai susižinome savojo
gėrio masteliu - kaip ypatos.
Mes galime neabejoti, kad tai, kas yrà yra visuotinai sava. Visgi
šito visuotino gėrio suvokimas visada yra ypatingas dėl kiekvieno žmogaus
suvokinių ribotumo. Žmogus susižino tik tam tikru būdu. Jis manosi esąs kažkas ir nenori tuo abejoti. Todėl, sakome,
kad žmogaus pasauliai yra skirtingi. Manančiųjų ištarmė „kiekvienam savo“ atspindi neišvengiamą susivokimo ypatingumo ribotumą. Ypatos susivokimo - kas aš toks esu - pobūdis ir mastas nulemia aptariamąjį
„mano pasaulio“ ypatingumą arba kitoniškumą. Vadinasi, susižinodami ypatinguoju būdu tvirtiname savyje
save kaip reikšmingąjį aš.
Manymas visada yra ypatingas, nes siekia
įsigalinimo pajautos, taigi, savojo aš
reikšmingumo sau ir pranašumo kitų atžvilgiu teigimas.
Vadinasi, tai, ką vadiname kalba yra garsinė
ypatos savęs raiška. Bendriausia
prasme, garsiniu būdu reikšdamiesi, taigi, iškalbėdami, perteikiame savojo aš
galią būti – sau ir kitiems. Vadinasi, kalba yra įsitvarinimo - įsibūtinimo -
įsigalinimo priemonė. Iš esmės, kalba išreiškia savižiną apie savąjį esmą, kurį kalbėdami visada tvirtiname –
sau ir kitiems. Kalbu, nes sau ir kitiems sakausi esąs. Kalbame, nes visada trokštame būti.
Kalbà yra siekiama būti pagal susivokimo pobūdį ir mastą, t.y. pagal ypatą. Ir nors kalbėdami apie kažką, atrodo, tvirtiname, kad kažkas yrà, iš esmės siekiame nepaliaujamai
tvirtintis tame, kas yrà, kad neištiktų
tai, kas ỹra. Dėl šios pamatinės
baimės linkę buvoti nuolatinėje kalbėsenos būsenoje. Nes „kalbos“ leidžia lengviau
manytis esant kažkuo, o ne niekuo.
0 komentarai