Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXIX). Kalba (I)

Protas įbūtina tai, kas yra. Tad ir suvokimas yra protingos pastangos būti - tai, kas yra – vaisius. Suvokiame bet ką visada savitu būdu, nes siekiame savyje patirtį gėrį ir save kaip gėrį. Vardan to suvokinį įsivardijame; o įsivardindami būdingai susižinome savojo gėrio masteliu - kaip ypatos.

Mes galime neabejoti, kad tai, kas yrà yra visuotinai sava. Visgi šito visuotino gėrio suvokimas visada yra ypatingas dėl kiekvieno žmogaus suvokinių ribotumo. Žmogus susižino tik tam tikru būdu. Jis manosi esąs kažkas ir nenori tuo abejoti. Todėl, sakome, kad žmogaus pasauliai yra skirtingi. Manančiųjų ištarmė „kiekvienam savo“ atspindi  neišvengiamą susivokimo ypatingumo ribotumą. Ypatos susivokimo - kas toks esu - pobūdis ir mastas nulemia aptariamąjį „mano pasaulio“ ypatingumą arba kitoniškumą. Vadinasi, susižinodami ypatinguoju būdu tvirtiname savyje save kaip reikšmingąjį .

Manymas visada yra ypatingas, nes siekia įsigalinimo pajautos, taigi, savojo reikšmingumo sau ir pranašumo kitų atžvilgiu teigimas.  

Vadinasi, tai, ką vadiname kalba yra garsinė ypatos savęs raiška. Bendriausia prasme, garsiniu būdu reikšdamiesi, taigi, iškalbėdami, perteikiame savojo galią būti – sau ir kitiems. Vadinasi, kalba yra įsitvarinimo - įsibūtinimo - įsigalinimo priemonė. Iš esmės, kalba išreiškia savižiną apie savąjį esmą, kurį kalbėdami visada tvirtiname – sau ir kitiems. Kalbu, nes sau ir kitiems sakausi esąs. Kalbame, nes visada trokštame būti.

Kalbà yra siekiama būti pagal susivokimo pobūdį ir mastą, t.y. pagal ypatą. Ir nors kalbėdami apie kažką, atrodo, tvirtiname, kad kažkas yrà, iš esmės siekiame nepaliaujamai tvirtintis tame, kas yrà, kad neištiktų tai, kas ỹra. Dėl šios pamatinės baimės linkę buvoti nuolatinėje kalbėsenos būsenoje. Nes „kalbos“ leidžia lengviau manytis esant kažkuo, o ne niekuo.     






Kategorijos:

0 komentarai