Kun. Edmundas Naujokaitis. Kodėl lotyniškai? (II)

Argumentai už bažnytinę lotynų kalbą

1. Tradicinė ir tradiciją sauganti kalba

Religija pačia savo prigimtimi yra toji žmogaus gyvenimo sfera, kurioje daugiau nei kitur reikšminga tradicija, jos išlaikymas ir gyvas perdavimas. Šv. Vincentas Lerinietis savo „Priminime“ cituoja šv. popiežiaus Stepono I maksimą: „Niekas tenebus atnaujinta tame, kas buvo perduota“ ir rašo apie popiežių:

„Šventas ir protingas vyras suprato, kad pamaldumas neleidžia priimti nieko kito, tik kad visa, kas tikėjimu buvo perimta iš tėvų, tuo pačiu tikėjimu būtų užantspauduota ir vaikams, kad Religiją reikia ne ten vesti, kur mes norime, o ja sekti, kur ji pati mus veda“. [28]

Vincento veikalas pirmiausia skirtas nekintamos tikėjimo Tradicijos gynimui. Tačiau šiai Tradicijai, jos išlaikymui ir nepertraukiamam perdavimui reikalingos įvairios garbingos bažnytinės tradicijos, tarp jų ir bažnytinių kalbų vartojimas. Šios tradicijos, žinoma, yra įvestos žmonių, bet turi glaudų ryšį su dieviškąja Tradicija, todėl gali būti keičiamos tik esant labai rimtoms priežastims. Tai, jog kai kurie atšalę katalikai šiandien nebesupranta lotynų kalbos reikšmės, nėra tokia rimta priežastis, kad šios tradicinės kalbos būtų atsisakyta.

Šv. Augustinas rašo: „Jei visa Bažnyčia ką nors nuolatos daro, diskutuoti, kodėl taip daroma, yra įžūliausia beprotybė“ [29]. Anot šv. Tomo Akviniečio, „Bažnyčios paprotys negali klysti, nes yra vedamas Šventosios Dvasios“ [30]. Taigi jau pats ilgaamžės tradicijos egzistavimas yra pakankamas pagrindas, kad ji būtų ir toliau saugoma. Tai pabrėžia ir šv. popiežius Pijus X:

„Tikri liaudies draugai [katalikai] yra nei revoliucionieriai, nei naujovių ieškotojai, bet tradicionalistai (les vrais amis du peuple ne sont ni révolutionnaires ni novateurs, mais traditionalistes)“. [31]

Iš gyvo žodinio Dievo apreiškimo perdavimo amžių bėgyje kilo Šv. Dvasios įkvėptų autorių užrašytas Šventasis Raštas. Biblija yra Dievo žodis, neklystamai surašytas, naudojantis dažnai netobulos žmogiškos kalbos sąvokomis, todėl šio žodžio perdavimas įvairioms tautoms priklauso nuo tikslaus perrašymo ir vertimo į kitas kalbas. Biblijos vertimų į graikų, lotynų ir kitas kalbas autoriai siekė nė per skiemenį neatsilikti nuo originalo prasmės, todėl nedvejodami aukojo savosios kalbos stilių. Biblijos vertimų kalba gerokai skiriasi nuo tos epochos šių kalbų variantų, ji pilna hebraizmų ir klasikiniams filologams skamba neįprastai. Būtent ši biblinių vertimų kalba ir tapo bažnytinių ir liturginių kalbų pagrindu, jos stilius greitai ją atskyrė nuo šnekamosios kalbos. Galime teigti, kad tradicija pati susikūrė sau kalbą kaip nešėją ir įrankį.

Biblinės tradicijos kalba perėjo į liturgiją. Liturgijos vystymosi eigoje vietoje spontaniškumo ir kūrybiškumo visai natūraliai paima viršų formalizavimas, ritualizavimas, susidaro formos, kurios lyg suakmenėja ir kurias stengiamasi nekintamai perduoti ateities kartoms. Liturginė kalba skatino šią tendenciją. Dėl šios kalbos įtakos susikūrė ir neliturginio pamaldumo, liaudyje kalbamų maldų lotyniškoji tradicija, kuri yra pagrindas kiekvienos šalies vietinėms maldoms ir giesmėms.

Turime pastebėti, kad po II Vatikano Lietuvoje Liturginės komisijos atlikti Mišių tekstų ir įvairių maldų lietuviški vertimai tiesiog be jokio pagrindo siekia nutolti nuo tradicinio lotyniško originalo. Susidaro įspūdis, kad siekta sukurti tikrai „tautinę“ lietuvišką Bažnyčią, kuri meldžiasi visai kitaip, nei visuotinė Romos. „Liturginiame maldyne“ liko vos kelios maldos iš didžiulio popiežių patvirtintų maldų lobyno „Raccolta“, dauguma maldų sukurtos sudarytojų, todėl skamba blankiai, vengiama biblinės ir pernelyg katalikiškos kalbos. Tačiau ir tos kelios tradicinės maldos verčiamos labai laisvai. Kodėl atsisakyta biblinės formulės (Pr 49, 26) „desiderium collium aeternorum“ („amžinųjų kalvų troškime“) Švč. Jėzaus Širdies litanijoje (išversta „visos žmonijos išsiilgtoji“) arba tradicinio atsiliepimo „Et cum spiritu tuo“ („Ir su tavo dvasia“, verčiama „Ir su tavimi“)? Aiškiai ideologiškai pagrįstas, pvz., kreipinio „ab ira tua“ („nuo tavojo pykčio“) išvertimas į „nuo tavęs įžeidimo“ Švč. Jėzaus Vardo litanijoje, jau nekalbant apie teologiškai klaidingą „pro multis“ („už daugelį“) išvertimą į „už visus“ Mišių konsekracijos formulėje. Unikalus visame pasaulyje yra „fructus ventris tui Iesus“ („tavo įsčių vaisius Jėzus“) išvertimas į „tavo Sūnus Jėzus“ maldoje „Sveika, Marija“ – jį galėtų paaiškinti tik psichoanalitinė vertėjo kompleksų analizė. Logika „kuo trumpiau, tuo geriau“ remiasi tradicinės maldų pabaigos „in saecula saeculorum“ („per amžių amžius“) vertimas į „per amžius“ ir pan. Taip lotynų kalbos atsisakymas neišvengiamai paskatino didele dalimi nukirsti visos liturginės ir pamaldumo tradicijos šaknis.

Lotynų kalba idealiai tinka būti tradicijos įrankiu pirmiausiai dėl lingvistinių privalumų. Ji yra kilni, harmoninga, todėl apsaugo šventąsias paslaptis nuo vulgarių ir profaniškų žodžių, suteikia iškilmingumo. Jos tikslumas ir aiškumas padeda išvengti dviprasmybių, miglotumo doktrinoje, skatina logišką minčių dėstymą, tikslias definicijas ir distinkcijas. Ši kalba yra kartu taupi ir turtinga, tinkanti ir scholastiniam traktatui, ir labiausiai mistiškam liturginiam himnui.

Svarbiausias lotynų kalbos privalumas yra tai, kad ją paradoksaliai galima pavadinti tiek „gyva“, tiek „mirusia“ kalba. Žlugus Vakarų Romos imperijai, lotynų kalba tapo „nebegyva“ ta prasme, kad nebeliko etninių grupių, liaudies sluoksnių, kurie ją vartotų kaip kasdienę, gimtąją kalbą. Todėl joje nėra dialektų, jos žodynas vystomas tik dirbtinai. Tačiau lotynų kalba buvo gyvai vartojama iki pat XX a. II pusės tarp daugybės išsilavinusių žmonių, skaičiusių, rašiusių ir kalbėjusių lotyniškai. Būtent šis lotynų kalbos gyvumas geriausiai pasitarnavo nuolatiniam gyvam tradicijos perdavimui. Kita vertus, lotynų kalba buvo apsaugota nuo chaotiškos liaudyje vartojamų kalbų kaitos. Gyvos kalbos nuolat vystosi, įgauna naujų reikšmių. Laikyti liturgines apeigas gyva kalba reiškia pasmerkti jas nuolatiniam kitimui. Tai matoma iš stipriai besiskiriančių naujojo Mišiolo vertimų į liaudies kalbas, tų vertimų keitimo ir improvizavimo pačių apeigų metu. Šiandien mes, lietuviai, beveik nebegalime melstis iš XIX a. ar net XX a. pr. lietuviškų maldaknygių, nes jų kalba, žodynas skamba beviltiškai archaiškai. Tačiau tradicinę liturgiją išlaikęs kunigas gali be jokių sunkumų atlaikyti sekmadienio Mišias iš bet kurio XVI a. laidos Mišiolo.

2. Romos Bažnyčios ir Vakarų civilizacijos kalba

Ne tik vakarinė Bažnyčios dalis, Lotynų patriarchatas yra Romos Katalikų Bažnyčia, bet visa Kristaus įsteigtoji krikščionių Bažnyčia, nes jai visai vadovauja Romos miesto pirmojo vyskupo šv. Petro  įpėdiniai popiežiai. Romietiškumas yra tiek istorinis, tiek teologiškai reikšmingas Visuotinės Bažnyčios požymis. O ryškiausia to požymio išraiška yra Romos miesto steigėjų lotynų kalba.

Katalikiškoji liaudis (christianitas) yra ne šiaip amorfinė masė ar vien tautinių, vietinių kultūrų natūraliai suformuota visuomenė, bet bendro tikėjimo ir bendros Bažnyčios jungiama atskira civilizacija, kurią lenkų istoriosofas Feliksas Konieczny vadina „lotyniškąja civilizacija“. Šios civilizacijos istorija atskleidžia ypatingą jos dvasią, charakterį, mąstymo ir veikimo būdą, kurį įprasta vadinti „Latinitas“ arba „Romanitas“.

Trečiojo amžiaus krikščionių rašytojas Origenas įžiūrėjo Dievo apvaizdos pirštą, kad Romos imperijos galybės viršūnė, vadinamasis „Pax Romana“ arba „Pax Augustana“ periodas, sutapo su Išganytojo atėjimu ir jo mokslo išplitimu žemėje:

„Iš tiesų, Dievas norėjo paruošti tautas savo mokymui, todėl padarė taip, kad jos paklustų vienam Romos imperatoriui. Neturėjo būti daugybės karalių ir tautų, svetimų viena kitai, kad tai apsunkintų apaštalams vykdyti įsakymą, jiems perduotą Kristaus žodžiais: „Eikite ir mokykite visas tautas“. Taigi buvo nustatyta, kad Jėzus gims Augusto laikais, kuris į vieną karalystę suvienijo daugybę žmonių, išsibarsčiusių pasaulyje“. [32]

Viduramžių klasikas (tarp kitko, pranciškonų tretininkas!) Dantė Alighieris savo veikale De Monarchia[33] taip pat mano, kad Kristus pasirinko savo įsikūnijimui imperatoriaus Augusto laikus, „laikų pilnatvę“, kuomet visas pasaulis buvo suvienytas vienos valstybės ir tautos ilgą laiką džiaugėsi taika. Jo „Skaistykloje“ skaitome garsiąją eilutę: „Ir būsi [...] pilietis tos Romos, kurioje Kristus yra romėnas“ [34].

Iš tiesų, Kristaus mokslas ir Bažnyčia lyg „įsikūnijo“ Romos civilizacijos formose, todėl kiekvienas krikščionis, pavaldus jo vietininkui žemėje – Romos popiežiui – yra dvasinis Romos pilietis. Kiekvienas Visuotinės Bažnyčios narys, o ypač lotynų apeigų katalikas privalo mylėti Romos miestą, jo istoriją, specifinius papročius ir šventes, šventuosius kankinius, kurie iki 1969 m. reformos buvo privalomai minimi kiekvienų šv. Mišių Kanone[35]. Todėl arkivyskupas M. Lefebvre‘as norėjo, kad jo Brolijos seminaristai per visą studijų laiką bent vieną mėnesį pagyventų Amžinajame Mieste, įkvėptų katakombų drėgmės, dalyvautų žiedlapių „snigime“ Santa Maria Maggiore bazilikoje Marijos Snieginės šventėje, pabučiuotų šv. Petro statulos koją.

Lotynų kalba (kartu su graikų) buvo esminis Evangelijos paskelbimo didžiajai pasaulio daliai instrumentas, „vehiculum“. Ši kalba labiausiai tiko preciziškam, logiškam tikėjimo suformulavimui, per šią kalbą katalikiška liturgija, teisė, teologija įgavo romėnišką paprastumą, tiesumą, netgi asketiškumą. Lotyniškosios Imperijos universalusis charakteris natūraliai pasitarnavo teologinio Bažnyčios katalikiškumo įgyvendinimui, ir Apaštalų Sosto įtaka išsiplėtė nuo Armėnijos iki Škotijos.

Lotynų kalba yra didžiausias senosios antikinės civilizacijos palikimas, išlikęs iki mūsų dienų. Ji buvo tokia lengva ir taip tinkama filosofijai, teisei, poezijai, kad Romą sugriovusios barbarų tautos ją lengvai išmoko ir toliau puoselėjo. Viduramžiais net liaudis dainuodavo religinio ir pasaulietinio pobūdžio dainas lotyniškai (plg. rinkinį Carmina burana), šv. Bernardas ir kiti šventieji liaudžiai pamokslaudavo puošnia lotynų kalba.

Senieji Bažnyčios tėvai naudojo dar gyvą lotynų kalbą, jie buvo ir pirmieji teologai. Viduramžių scholastinė teologija buvo statoma ant patristinių pamatų, ji tiksliai perėmė daugelį senųjų teologinių terminų ir apibrėžimų, be to, pagrindinis teologijos šaltinis buvo lotyniškoji Vulgata, todėl visi scholastinės teologijos ir filosofijos tekstai kurti lotyniškai. Universitetai išaugo iš katedrų teologijos mokyklų, katalikiška filosofija buvo laikoma teologijos tarnaite, taigi ji ir visi ja besiremiantys atskiri mokslai taip pat ėmė naudoti lotynų kalbą. Mokslai rėmėsi daugeliu antikinių lotyniškų tekstų, teisės mokslas išaugo iš Romos teisės ir bažnytinių kanonų komentavimo. Taip visiškai natūraliai lotynų kalba tapo mokslų, universitetinės kultūros, valstybinių raštų kalba visoje lotyniškosios civilizacijos erdvėje. (Lietuva, kurios teisiniai tekstai (Statutai) parašyti ne lotynų, o slavų kalba, yra greičiau išimtis katalikiškoje Europoje.) Renesanso laikais daug kur pradėta naudoti liaudies kalba, bet mokslo ir teisės srityje ji perimta tik švietimo laikotarpiu. Lotynų kalba dar tebevartojama teisės, medicinos, biologijos, lingvistikos studijose, iš jos kilę didžioji dalis tarptautinių žodžių.

Galiausiai reikia nepamiršti ir grigališkojo choralo, kuris yra pati seniausia išlikusi žmonijos muzika (ji yra pirmoji, dar VIII a., pradėta užrašinėti natomis). Tai grynai dvasinė, pačia savo struktūra sakrali muzika. Būtent iš jos kaip iš šaknų išaugo visa Vakarų muzikinė kultūra, iki pat II Vatikano ji buvo vienintelė oficiali Vakarų Bažnyčios liturginė muzika (instrumentinė vargonų muzika ir polifoninis choro giedojimas buvo tik toleruojamas). Choralas neatsiejamas nuo liturginio teksto, taigi ir nuo liturginės lotynų kalbos. Nelotyniškas choralas (pvz., anglikonų ar liuteronų giesmės) jau nebėra choralas. Priešingai II Vatikano valiai išgyvendinus lotynų kalbą, praktiškai numirė ir šis Vakarų civilizacijos lobis. Tik paskutinį dešimtmetį vėl atgimsta susidomėjimas choralu, tačiau jis bažnyčiose skamba lyg koncertinė muzika, nes visiškai netinka prie modernistinių apeigų.

3. Tarptautinė krikščionijos kalba

Johno Osborno garsiojoje dramoje „Luther“ kardinolas Tommaso Cajetanas sako Martynui Liuteriui:

„Žinote, ateis laikai, kada žmogus nebegalės pasakyti: „Aš kalbu lotyniškai ir esu krikščionis“, ir ramiai eiti savo keliu. Atsiras sienos, visokių rūšių sienos tarp žmonių, ir joms nebus galo“. [36]

Iš tiesų, Liuterio paskelbtos maištingos idėjos tapo pirmuoju smūgiu, visiems laikams suskaldžiusiu Vakarų krikščionijos vienybę. Vėliau vietoj jos pradėta kurti nauja, dažnai antikrikščioniškais principais besiremianti pasaulinė vienybė.

Šiais globalizacijos ir iki šiol neregėtos migracijos laikais jau gyvuojančios tarptautinės kalbos atsisakymas yra tikras nesusipratimas. Todėl natūralu, jog pasigirsta įvairiausių pasiūlymų Bažnyčiai, kaip šią problemą spręsti. 1991 metais vykusiame Vyskupų sinode arkivyskupas iš Rumunijos György Jakubinyi[37] oficialiai pasiūlė lotynų kalbą Bažnyčioje pakeisti į esperanto, nes lotynų kalba esanti tik Vakarų Bažnyčios kalba, o jos iškili padėtis Visuotinėje Bažnyčioje esantis „lingvistinis imperializmas“. Esperanto kalba galinti tapti nauja visuotine Bažnyčios ir krikščionijos kalba, aišku, nepamirštas jos vaidmuo ekumenizmui ir tarpreliginiam dialogui.

Kaip galima būtų įvertinti tokią idėją? Išties, esperanto yra labiausiai pasaulyje išplitusi dirbtinė kalba (dabar ją moka pora milijonų žmonių 120-yje pasaulio šalių – gal net daugiau, nei lotyniškai), jos žodynas turi daug bendro su lotynų kalba, o gramatika gerokai paprastesnė.

Žydų kilmės dr. Ludwigas Lazarus Zamenhofas (1859–1917), kilęs iš Balstogės, dirbtinę kalbą pradėjo kurti dar jaunystėje, 1878 m. Tais metais, švęsdamas naujos kalbos gimtadienį, jis sukūrė himną jai: „Priešiškume tarp tautų / pražūk, pražūk, jau laikas! / Visa žmonija turi / susivienyti į vieną šeimą“. Šios kalbos atsiradimas ir plitimas remiasi sena švietėjų idėja, išplatinta masonų ložių – karus, nesantaiką ir susiskaldymą esą galima pašalinti skatinant abstrakčią, racionalistiškai suprastą žmonijos vienybę, kurios pagrindas yra indiferentiškumas tautiniams ir religiniams skirtumams. Zamenhofo motina buvo pamaldi judaistė, tėvas – ateistas. Pats Zamenhofas buvo nereligingas. Vienoje savo poemoje jis gieda: „Krikščionys, hebrajai ir musulmonai, mes visi esam Dievo vaikai“. Savo pacifistinę, utopišką ideologiją jis vėliau pavadino „hillelizmu“ arba „homaranizmu“.

1887 m. Zamenhofas Varšuvoje išleido pirmą savo naujos esperanto kalbos vadovėlį. Kalba greitai išpopuliarėjo, 1888 įsikūrė pirmasis esperantininkų klubas, 1905 jau vyko pirmasis pasaulinis esperantininkų kongresas. Atidarymo kalboje Zamenhofas sakė: „Čia susitinka ne prancūzai su anglais, ne rusai su lenkais, bet žmonės su žmonėmis“. Profesorius iš Vienos T. Fuchsas rašė:

„Malonė palietė žmones, atsinaujino Sekminių stebuklas. Visi pasijuto broliais, susivienijusiais po žalia Vilties [Esperanto – tas, kuris viliasi] vėliava... Ašaros užplūdo pagyvenusių, jautrių žmonių akis, katalikų kunigas apkabino protestantų pastorių, ir naujosios kalbos kūrėjas, Zamenhofas, vaikštinėjo lyg sapne...“

Vieni pirmųjų esperanto entuziastų buvo... žymūs katalikai: lietuvis kunigas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas (1893 m. paskelbė pirmą pasaulyje poezijos rinkinį šia kalba) bei prancūzas teologijos daktaras Louis de Beaufront (1893 išleido katalikų maldaknygę esperanto k.). Jie abu atvirai ragino esperantininkus atsiriboti nuo religinio indiferentizmo bei kosmopolitizmo, priekaištavo Zamenhofui dėl „homaranizmo“ ideologijos, ragino esperanto suvokti grynai techniškai. Tačiau daugelis esperantininkų įsitraukė į šį judėjimą būtent dėl ideologinių motyvų.

1995 02 02 vokiečių katalikiška agentūra KNA rašė:

„Iš pradžių Katalikų Bažnyčioje vyravo nepasitikintis požiūris į esperanto. Pavyzdžiui, tarp kitų dalykų buvo įtariama, kad jos išradėjas buvo masonas“.

Anot prancūzų istoriko A. Cherpillod 1997 m. atlikto tyrimo, Zamenhofas „tikriausiai“ nebuvo masonas. Aktyvus kovotojas prieš masoneriją šv. Maksimilijonas Kolbė ne kartą rodė palankumą esperanto, o 1937 savo Niepokalanovo pranciškonams seminaristams sakė: „Nekaltai Pradėtajai patinka jūsų dalyvavimas Esperanto judėjime“. Tačiau Paryžiuje ir Londone greitai susikūrė atskiros masonų ložės, naudojusios esperanto kalbą. 1913 08 30 Berne įsteigta ir tarptautinė grupė Universala Framasona Ligo, jai priklausė daug žymių esperantininkų.

Kaip ten bebūtų, katalikai aktyviai įsitraukė į judėjimą ir jį panaudojo tarptautiniam katalikų bendradarbiavimui. Nieko nuostabaus, juk katalikiškiems tikslams buvo sėkmingai panaudotos ir daug gero nuveikė žinomų masonų Roberto Baden-Powello ir Jeano Henri Dunant‘o įkurtos skautų bei Raudonojo Kryžiaus organizacijos. 1902 m. su Tours arkivyskupo leidimu Prancūzijoje buvo įkurta pirmoji katalikų esperantininkų bendrija Espero Katolika, 1910 įvyko I katalikų esperantininkų kongresas, judėjimas pritraukė daug dvasininkų. Žurnalas Espero Katolika 1906 buvo įteiktas šv. popiežiui Pijui X, šis atsakė lakoniška padėka ir palaiminimu. Kasmet nuo 1906 m. iki savo mirties 1914 popiežius siųsdavo sveikinimus katalikų esperantininkų kongresams, tai darė ir popiežiai Benediktas XV, Pijus XI. Žinoma, jie čia įžiūrėjo tik tam tikrą tarptautinį katalikų veikimą, neskatino ekumeninių tendencijų, kurios judėjime buvo aiškios nuo pat pradžių. Jonas Paulius II tapo pirmuoju popiežiumi, prašnekusiu esperantiškai (1991 m.).

1968 m. Vatikanas leido (dar tradicines!) šv. Mišias esperanto k., 1995 išėjo visas naujasis Mišiolas esperantiškai. Tačiau 1976 06 05 buvo paskelbtas Šv. Sosto aplinkraštis Decem iam annos, kuriame sakoma, kad esperanto negali būti ordinarine liturgine kalba, nes nėra liaudies kalba (keistas pagrindimas – juk nė viena tradicinė liturginė kalba nėra liaudies!).

Galime tik atsidusti – jeigu visi tie katalikai, kurie tapo esperanto entuziastais, būtų su tokiu pačiu uolumu kibę į lotynų kalbą, ji tikrai išgyventų naują aukso amžių. Esperanto negali tapti tarptautine krikščionijos kalba dėl paprastos priežasties, kad tokia kalba „natūraliai“ jau yra lotynų. Esperanto neturi „sielos“ ir praeities, ji yra dirbtinė, mechaninė, nesiejanti mus su jokia kultūrine ir dvasine tradicija. Jei kas nori „religiškai neutralios“ tarptautinės kalbos, greičiausiai rinksis ne esperanto, o anglų – Jungtinių Valstijų ir anglų kalbos hegemonija dabartiniame pasaulyje („Pax Americana“) tikrai primena Romos imperijos ir lotynų k. viešpatavimą senovėje. Deja, romėnai viešpatavo dėka savo virtus – natūralių ir ypač politinių dorybių, o amerikiečiai šiandien įsiviešpatauja greičiau dėl jų neturėjimo.

4. Kalba, sauganti katalikų tikėjimą

Tam tikros kulto kalbos vartojimas nėra dogmatinė tiesa ir net ne apaštalinės kilmės disciplinarinė tradicija, jis įsivyravo palaipsniui ir tik vėliau buvo Bažnyčios autoritetingai fiksuotas kaip įstatymas. Tačiau, kaip pastebi Dom Gueranger, Tridento Susirinkimas lotynų kalbą gina savo dogminiuose, o ne disciplinariniuose kanonuose, tuo pabrėždamas jos begalinį svarbumą visam tikėjimo lobio perdavimui.

Jau pats lotynų kalbos mokymosi procesas perduodavo ištisoms jaunimo kartoms romėnišką blaivų realizmą, paprastumą, rimtumą, sugebėjimą suvokti ir logiškai išreikšti universalias idėjas. Visa tai padėdavo esminiam auklėjimo ir švietimo tikslui – suformuoti solidų pagrindą, kuris neleistų pasimesti informacijos, idėjų ir vertinimų chaose. Klasikinės filologijos kursas turėjo didelę įtaką vėlesnėms filosofinėms ir teologinėms studijoms.

Kodėl šiuolaikinis žmogus „nebesupranta“ daugelio liturginių apeigų ir tekstų, teologinių formulių, kodėl jam „svetimas, nieko nebesakantis“ kalbėjimas apie sakramento materiją ir formą, apie santuoką kaip kontraktą, apie „juristinį“ nuopelno-atlyginimo, nuodėmės-bausmės ryšį dieviškoje ekonomijoje? Todėl, kad jis nebemoka lotyniškai ir net nebenori susipažinti su Romos Bažnyčios tekstais, persmelktais teisiška, logiška, scholastine dvasia. Pakeitus kalbą, pakinta ir mąstymas. „Subrendęs“, savo „orumą“ suvokęs teologas nebenori, kad Bažnyčia jį formuotų, bet staiga pats užsinori ją formuoti, remdamasis savo specifiniu, ribotu mentalitetu.

Šiandieninis psichologijos, semantikos, lingvistikos mokslas atskleidė, koks esminis ryšys yra tarp kalbos ir ja reiškiamų sąvokų. Kiekvienas vertimas į kitą kalbą neišvengiamai susijęs su interpretacija, akcentų perkėlimu, neadekvačiu prasmės perteikimu. Jeigu mes tikime, kad visa mūsų religija remiasi objektyviu Apreiškimu, kurį per apaštalus gavome iš Dievo, tuomet stengiamės likti kuo arčiau tikslių apreikštųjų žodžių, kad nenukryptume į klaidą. Apvaizdos lemta, kad Jėzaus Kristaus Geroji naujiena Vakarų Bažnyčioje buvo teologiškai tiksliausiai suformuluota lotyniškomis filosofinėmis sąvokomis (ratio, persona, forma, virtus, actus, substantia, gratia). Tai yra objektyvi duotybė, kurios negalime pakeisti. Vos tik pabandoma atsisakyti lotyniškos teologinės kalbos, iškart kyla klaidos ar nepakankamo supratimo grėsmė – žodis „transsubstanciacija“ [38] jau yra tapęs nuvalkiotu pavyzdžiu.

Žinoma, to pavojaus galima išvengti, tačiau dabartiniai keitėjai dažnai turi sąmoningai blogą valią, jie siekia mūsų religijoje pakeisti viską, kas įmanoma. Užtenka palyginti klasiška, teologiškai tikslia kalba parašytas popiežių iki Pijaus XII enciklikas su vėlesnių popiežių, ypač Jono Pauliaus II, dokumentų „naujakalbe“, įkvėpta madingų XX a. filosofijų. Pastarųjų dešimtmečių Bažnyčią užvertė šimtai tomų visokiausių paraginimų, instrukcijų, bendrų deklaracijų, direktyvų, kurių esminė intencija – ne paprasčiausiai perduoti tikėjimo ar dorovės tiesas, bet surasti kuo rafinuotesnį tų tiesų užtemdymą, kad kiekvienas sakinys ir galėtų būti, reikalui esant, išaiškintas katalikiškai, ir perduotų ezoterinę ekumenizmo bei dialogo „dvasią“. Tendencingai verčiami netgi naujausi Bažnyčios tekstai: pvz., tai, kas dar 1994 m. II Vatikano dokumentų lietuviškame leidime buvo „Religinės laisvės deklaracija“ (lot. Declaratio de libertate religiosa), 2001 m. tapo „Tikėjimo laisvės deklaracija“. Tikėjimo kaip vidinio akto laisvės būtinumą katalikų moralinė teologija visuomet pripažino, tačiau religija apima ir išorinį kultą bei socialinį gyvenimą pagal tam tikrą religiją, o čia klaidingą religiją galima tik toleruoti, ji negali reikalauti teisės laisvai egzistuoti. Pakeitus žodį, bandoma pridengti, kad II Vatikanas įvedė naują, Tradicijai prieštaraujantį mokymą.

Naujųjų Mišių ir kitų reformuotų apeigų tekstai iš lotyniško originalo į lietuvių kalbą išversti pabrėžtinai laisvai, esą tai specifinės Lietuvos Bažnyčios liturgija (žr. tekstų palyginimą šios knygos gale). Gal kada nors bus atlikta tų vertimų analizė, kuri tikrai atskleistų daug įdomių lietuviškojo „aggiornamento“ ypatybių. R. Amerio pateikia daug pavyzdžių[39], kaip naujasis Mišiolas buvo sąmoningai klaidingai verčiamas į italų kalbą, dar labiau pabrėžiant racionalistinę dvasią.

Nekintama kalba geriausiai perteikia amžino ir nekintančio Dievo idėją. Nekintantis Dievas nekeičia savo apreikštų ir savosios Bažnyčios dogmatizuotų tikėjimo tiesų, todėl dogmos prašosi, kiek tai įmanoma, nekintančios kalbos. Jos atsisakius, tiesiog rizikuojama prarasti tikėjimą.

5. Bažnyčios visuotinumo ir vienybės ženklas

Popiežius Pijus XI rašo:

„Kad Bažnyčia apimtų visas tautas ir galėtų išlikti iki laikų pabaigos..., jai reikia kalbos, kuri savo prigimtimi būtų universali, nekintama, ne liaudies.“ [40]

Credo... in unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam, Tikiu vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią[41], – gieda Kristaus Bažnyčios nariai kiekvieną sekmadienį. Bažnyčia pačia savo prigimtimi yra viena, vieninga laike ir erdvėje, bei visuotinė (katalikiška), tai yra skirta visoms tautoms ir kultūroms. Žinoma, Bažnyčios vieningumui iš principo nekenkia mūsų minėtas faktas, kad joje yra bent dešimt skirtingų bažnytinių kalbų. Tačiau istorinė patirtis rodo, kad šis skirtingumas yra tam tikra našta.

Viena kalba yra tautinės ir valstybinės bendruomenės vieningumo pagrindas. Panašiai susiklostė ir Bažnyčioje. Skirtingos bažnytinės kalbos (graikų, slavų, sirų) yra viena iš pagrindinių istorinių priežasčių, kodėl Rytų Bažnyčios nutolo ir atsiskyrė nuo Romos, o taip pat yra nevieningos tarpusavyje. Žinoma, Roma gerbia ir saugo Rytų katalikų Bažnyčių autonomiją, teisėtą liturgijos, disciplinos, dvasingumo pliuralizmą vienoje Katalikų Bažnyčioje. Tačiau istorijoje buvo reikalingos nuolatinės ir dažnai beviltiškos pastangos, kad neįvyktų schizmos. Ši skausminga problematika dabar be jokio reikalo įvesta į Vakarų Bažnyčios vidų.

Bažnyčia yra visuotinė, ir jai reikia visuotinės kalbos kaip praktiško įrankio šiam Bažnyčios požymiui išsaugoti. Kaip šv. Petro įkurta Romos Bažnyčia yra visų vietinių Bažnyčių „mater et magistra“, motina ir mokytoja, taip jos kalba turi tam tikrą viršenybę prieš kitas liturgines kalbas, ji turėtų galioti kaip bendra vietinių Bažnyčių kalba. Žinoma, Roma niekados nėra liepusi Rytų katalikams imti mokytis lotyniškai, tačiau daugelis Rytų hierarchų bei teologų šią kalbą mokėdavo ir brangindavo.

Bažnyčia išėjo į viešumą ir ėmė plėstis dėka Sekminių stebuklo, kai žydai ir įvairių tautų pagonys stebėdamiesi išgirdo apaštalus skelbiant Evangeliją kiekvienas sava kalba (Apd 2). Žinoma, tai buvo ne viena kalba, kurią kiekvienas galėjo savaip suprasti, bet vienas po kito sekantys pamokslai įvairiomis kalbomis (Apr 2, 4). Šis stebuklas aiškiai primena Babelio bokšto istoriją (Pr 11) – tuomet žmonija prarado pirmykštę vienybę, o dabar gali ją vėl atgauti Kristuje ir jo Bažnyčioje. Kiekviena kalba yra Dievo dovana, vertingas turtas, bet kalbų svetimumas viena kitai, žmonių nesusišnekėjimas ir susiskaldymas yra Dievo bausmė. Šios bausmės pasekmės lieka ir po Krikšto – panašiai atgavę Dievo malonę, mes (išskyrus ypatingai apdovanotus šventuosius) neatgauname Adomo ir Ievos turėtų viršprigimtinių dovanų (laisvės nuo netvarkingų geismų, nemir­tingumo, kančių nebuvimo, tobulo tvarinių pažinimo ir valdymo). Todėl niekuomet nebeatrasime tos tobulos vieningos rojaus kalbos, kuria Adomas, betarpiškai įžvelgęs visų daiktų esmę, galėjo juos pavadinti (plg. Pr 2, 19). Kai kurie žydų išminčiai manė, kad tai buvusi hebrajų kalba – katalikai apie lotynų kalbą to nesako. Tačiau lotynų kalba gali pasitarnauti Bažnyčios vieningumo pabrėžimui ir išlaikymui, kad jau šioje žemėje pajustume tos paguodos, kuri pažadėta tik amžinybei. Juk Bažnyčia yra Kristaus vėl atverto rojaus prieangis.

Lotynų kalba yra tautiškai „neutrali“, jos vartojimas nežadina nacionalinių aistrų. Ji veiksmingai saugojo Bažnyčią nuo subyrėjimo absoliutizmo ir nacionalizmo laikais. Šiandien tautinis faktorius nebėra toks svarbus kaip XIX ir XX a., bet tarptautinės kalbos nebuvimas vis tiek gerokai atitolina Bažnyčias vieną nuo kitos. Paskutinieji popiežiai mėgsta demonstruoti savo poliglotinius sugebėjimus, pranešimams ir sveikinimams naudodami keliolika skirtingų kalbų. Tačiau Bažnyčios universalumą ir artumą visoms tautoms daug geriau pabrėždavo ankstesnių popiežių kreipimaisi vien lotynų kalba.

Anglikonas liturgistas Gregory Dixas rašo, kad lotynų kalba padėdavo mums peržengti laiko bei erdvės ribas ir dalyvauti „universaliame krikščionijos prote“. Dalyvaudami apeigose ta pačia kalba, mes susitapatiname su savo protėvių bendruomene. Giedodamas psalmes lotyniškai, tikintysis įsijungia į darnų chorą, kuriame skamba visų šventųjų vienuolių ir kunigų balsai. Jei Mišiose jis atsiliepia tipiškai lotynišku sutrumpintu „Deo gratias“ (pažodžiui: „Dievui padėkas (reiškiu)“), jis žino, kad taip mirdami kalbėjo pirmųjų amžių krikščionys. Panaikinus lotynų kalbą, katalikas nebeturi gyvo ryšio ne tik su Amžinojo Miesto, bet ir su ikivatikanine savo šalies Bažnyčios praeitimi, todėl lengvai pasiduoda pagundoms „išradinėti dviratį“ liturgijos, dvasinio gyvenimo ar net teologijos srityse.

Erdvės ribų peržengimas šiandien ypač aktualus. Kiekvienam tarptautiniam katalikų renginiui, net jei jame dalyvauja tik klero atstovai, reikia būrio vertėjų. Afrikos misijų bažnyčiose, kur vienose Mišiose be jokių sunkumų galėjo dalyvauti įvairiausių genčių atstovai, dabar kiekviena gentis reikalauja Mišių savo kalba. Pabrėžiama, kad būtina suprasti viską, ką kalba kunigas, jei nori aktyviai dalyvauti liturgijoje, bet to padaryti nebeįmanoma, vos tik išvyksti už savo valstybės ribų. Tradicijai ištikimi katalikai jaučiasi visiškai savi šv. Mišiose bet kuriame pasaulio kampelyje, o Naujosiose Mišiose svetimoje šalyje tikintysis gali dalyvauti tik ilgai ieškojęs, gal kurios bažnyčios Mišių grafike įspraustos pamaldos ir jo kalba.

6. Sakralinė kalba

Žymiosios Solesmes abatijos pirmasis abatas, benediktinų ir grigališkojo choralo gaivintojas Prancūzijoje Dom Prosperas Gueranger, O. S. B. savo garsiajame veikale Institutions liturgiques[42] kalba apie „antiliturginę ereziją“, kurios vienas iš esminių aspektų yra neapykanta lotynų kalbai. Jis rašo:

„Pirmoji antiliturginės erezijos charakteristika yra neapykanta tradicijai, randamai Dievo kulte naudojamose formulėse. Neįmanoma nepastebėti šios specifinės charakteristikos pas visus eretikus, nuo Vigilancijaus iki Kalvino, ir to priežastį lengva paaiškinti. Kiekvienas sektantas, norėdamas įvesti naują doktriną, būtinai stoja akistaton su liturgija, kuri yra stipriausia ir geriausia tradicijos dalis, todėl jis nenurimsta, kol šio balso nenutildo, kol neišplėšia tų puslapių, primenančių praėjusių šimtmečių tikėjimą.“

Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl protestantai atmeta lotynų kalbą, yra su protestantizmu prasidėjusi sakralumo krizė, nebesuvokimas, jog Dievui skirtos apeigos yra kažkas švento, visai skirtingo nuo kasdienybės. Dom Gueranger tęsia:

„Kadangi vienas iš pagrindinių liturgijos reformavimo tikslų yra mistinės reikšmės veiksmų ir formulių panaikinimas, seka logiška išvada, kad jo autoriai turi kovoti už liaudies kalbos naudojimą Dievo kulte. Sektantų akyse tai labai svarbi tema. Kultas nėra kažkas slapto. Žmonės, sako jie, turi suprasti, ką gieda. Neapykanta lotynų kalbai yra visų Romos priešų širdies gilumoje. Jie suvokia, kad ji yra ryšys tarp visų pasaulio katalikų, ortodoksiškumo arsenalas prieš visas sektantiškos dvasios subtilybes. [...] Maišto dvasia, kuri skatina juos universalią maldą pritaikyti prie kiekvienos tautos, kiekvienos provincijos, kiekvieno amžiaus kalbos, galiausiai atnešė savo vaisius, ir reformatai patys nuolat įsitikina, kad katalikų liaudis, nepaisant lotyniškų maldų, labiau mėgsta ir su didesniu uolumu atlieka kulto pareigas nei diduma protestantų liaudies. Kiekvieną dienos valandą katalikų bažnyčiose vyksta Dievo garbinimas. Jame dalyvaujantis tikintysis katalikas palieka savo gimtąją kalbą prie durų. Išskyrus per pamokslus, jis girdi vien paslaptingus žodžius, ir net jie iškilmingiausiu Mišių Kanono momentu nėra girdimi. Nepaisant to, ši paslaptis taip jį pakeri, kad jis nebepavydi protestantui, nors šio ausis negirdi nė vieno garselio, kurio reikšmės jis nesuprastų. [...] Turime sutikti, kad karo paskelbimas sakralinei kalbai yra meistriškas protestantizmo smūgis. Jeigu jam kada nors pavyks ją visiškai sunaikinti, jis bus tiesiame kelyje į pergalę. Išstatyta profaniškiems žvilgsniams, kaip mergelė, nuo kurios nuplėšta garbė, liturgija nuo to momento praras didumą savo sakralaus charakterio, ir labai greitai žmonės pagalvos, kad neverta atidėti į šalį savo darbo ar malonumo ir nuėjus pasiklausyti to, kas sakoma tokia pačia kalba, kokia kalbama turgaus aikštėje.“

Modernistinė liturgijos reforma nepakenčia visko, kas paslaptinga, mistiška, pakylėta. Žinoma, paslaptingumas nėra esminis argumentas už lotynų kalbos išlaikymą, tačiau šis aspektas buvo reikšmingas nuo pat pirmykštės Bažnyčios laikų. III a. pradžioje ėmė formuotis ir iki VI a. gyvavo vadinamoji disciplina arcani – Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos apeigų bei tekstų slėpimas nuo katechumenų ir netikinčiųjų. Tai tik išoriškai primena helenistinių kultų misterijas ar gnostikų slaptumą ir neturi su juo nieko bendro. Arkaninė disciplina kilo iš natūralaus pagarbumo sakramentinėms paslaptims, jų išjuokimo ir profanacijos baimės, noro, kad iniciacija katechumenams paliktų gilesnį įspūdį, leistų pajusti, jog jie gavo nesuvokiamas, visą jų būtį peržengiančias Dievo malones. Tai nereiškė iracionalaus gnostinio slaptumo, pigaus noro sužadinti intrigą, tiesiog siekta pabrėžti sacrum, radikalų šventųjų slėpinių atskirtumą nuo profaniškos sferos. Vėlesniais laikais tam ėmė tarnauti Rytų apeigų ikonostasas, viduramžiais altorių Kanono metu dengusios užuolaidos, Mišių Kanono tyla. Šį uždavinį tarp kitko atlieka ir mažai suprantama lotynų kalba.

Michaelis Mulleris rašo[43]:

„Jei Mišios ir sakramentai būtų tik paprastos maldos, skaitomos žmonėms, tuomet tikriausiai kiekvienos šalies bendra kalba būtų tam labiausiai tinkama; bet tuomet religija nebeturėtų savo esminio dieviško pobūdžio, kunigystė nebetektų savo vienintelio charakterio, kuris ją skiria nuo pasauliečių. Todėl nesmerkiame protestantų, jei jie savo pamaldose naudoja bendrą žmonių kalbą, nes jie neturi nei aukos, nei kunigo – atmetus auką ir kunigystę, nuoseklu atmesti ir [kultinę] kalbą.“

Modernistinė liturgija liaudies kalba išoriškai menkai skiriasi nuo privačių liaudies pamaldumų, liturgija nebetenka išskirtinio kultinio charakterio, Mišios nebeatrodo esančios oficialia Bažnyčios auka Dievui, kurios vertė nepriklauso nuo susirinkusių žmonių ar celebranto privataus pamaldumo.

Tai, kas šventa, kas siejasi su dievybe, jos pažinimu, garbinimu ir jos valios vykdymu, turi būti atskirta nuo kasdienybės, žemiškų, atsitiktinių reikalų. Sacrum ir profanum (to, kas yra už šventyklos, fanum) atskyrimas yra pati pirmoji žmogaus religinė patirtis, ja remiasi visos religinės sistemos. Sakralumas išreiškiamas ir atribojamas nuo kasdienybės visuose žmogiškos būties lygmenyse – kai kas iš žmogaus turimų dalykų pašventinama, išskirtinai atiduodama Dievo tarnybai. Taip atsirado specialūs, nekasdieniški rūbai, indai, pastatai, judesiai, kalbos formulės, liturginės spalvos. Dievui skiriami atskiri asmenys, laiko tarpai, teritorijos, pastatai. Taip galima paaiškinti ir nenuginčijamą faktą, kad visose religijose dievybei paskiriama ir atskira, dažnai „mirusi“ ar net nebesuprantama, nebekintanti, profaniškoje kasdienybėje nenaudojama kalba. Visos religijos nedvejodamos aukoja betarpišką tekstų „suprantamumą“ liaudžiai sakralumo vardan. Seniausi žmonijos religiniai tekstai Babilonijos molio lentelėse parašyti dviem kalbomis – senąja liturgine šumerų ir tų laikų šnekamąja akadų kalbomis. Judaizmas vartoja senąją hebrajų kalbą, induizmas – sanskritą, islamas – senąją arabų (musulmonai netgi draudžia versti Koraną ir kitus islamo religinius tekstus į kitas kalbas), Rytų krikščioniškos Bažnyčios – senąją graikų, slavų, sirų kalbas. Pats Jėzus Kristus neabejotinai skyrė kasdienę (aramėjų) ir Senojo Testamento kultinę (hebrajų) kalbas.

Bažnyčia tikrai nekartoja Horacijaus žodžių: „Odi profanum vulgus et arceo“, nekenčiu neišmanančios minios ir jos vengiu. Tai, kas nėra sakralu, taip pat gali būti gera ir vertinga, tačiau vis dėlto netinka betarpiškam Dievo garbinimui. Jei įsakyta Eucharistijoje naudoti tik neraugintą kvietinę duoną, tai nereiškia, jog Bažnyčia niekina ar smerkia juodą ruginę duoną, pyragus ar picą. Taip ir šnekamosios kalbos yra vertingos ir tam tikra prasme „šventos“, tačiau sveikas šventumo jausmas skatina mus liturgijoje vartoti atskirą kalbą, kuria meldėsi mūsų tikėjimo protėviai, iš kurių gavome šventas knygas ir apeigas. Tuo būdu nuolankiai pripažįstame, kad visą religijos lobį gavome iš išorės, kad jis nėra mūsų kūrinys, kad tai objektyvi duotybė, prie kurios turime prisitaikyti.

Jei paimu į rankas mobilųjį telefoną, nepradedu piktintis, kaip kažkas drįso pagaminti tokį sudėtingą daiktą, kurio veikimo aš negaliu iškart ir iki galo perprasti. Tiesiog imu instrukciją ir nuolankiai skiriu šiek tiek laiko, kad išmokčiau naudotis šiuo prietaisu. Man reikalingi tūkstančiai dalykų, kurie savo sudėtingumu pranoksta mano proto galias, todėl trečdalį savo gyvenimo turiu praleisti besimokydamas. Tačiau modernus, išsilavinęs, „brandus“ tikintysis dabar pasipiktina, kad pirmąkart apsilankęs tradicinėse lotyniškose Mišiose „jų nesupranta“! O kai pasiūlai kelis vakarus vietoj laikraščių ar kryžiažodžių paskaityti knygelę su Mišių teologijos, simbolikos, apeigų reikšmės paaiškinimu, jis atsako: neturiu laiko. Tai reiškia: nemanau, kad šios Mišios man reikalingos. Galiausiai jis nebeis net į modernistines Mišias liaudies kalba, nes ir jose yra posakių ar gestų, kurių nesutiksi kasdienybėje, kurių reikšmė, o ypač reikalingumas konkrečiam mano gyvenimui nėra akivaizdus. Taigi lotynų kalbos atsisakymas nepriartino Dievo prie žmonių, jis tik išmokė nuostatos, kad „mano didenybė aš“ yra viso pasaulio centre, ir tenedrįsta niekas man primesti objektyvių, aukštesnių dalykų. Blogiausia, kai tokios nuostatos ima laikytis kunigai, tuomet kiekvienas Mišias jie padaro asmeniniu šou ir verčia vargšus savo parapijiečius jame dalyvauti: dabar iškelkite rankas, dabar plokite ar palinkėkite vieni kitiems ramybės...

Jeigu niekas nepyksta, kad kiekviena mokslo šaka, ideologija, jaunimo subkultūra susikuria savą kalbą, gerokai besiskiriančią nuo kasdienės, kodėl to negali padaryti religija? Juk vos išgirstame specifiškai religinius posakius ir žodžius, iš karto nesąmoningai atitraukiame dėmesį nuo kasdienybės, pakeliame sielą į Dievą. Kai kurie šventieji net savo asmenines, iš širdies plaukiančias maldas formuluodavo lotyniškai, nes tiesiog patys siūlosi žodžiai iš psalmių, Evangelijų, liturgijos. O šiandien net bažnyčioje nebegalime susikaupti maldai, nes esam priversti klausytis banalių tekstų, dažnai pakeičiamų dar labiau nevykusiomis kunigo improvizacijomis, kurios mums iškart asocijuojasi su televizijos laida ar paskaita.

Paguodos neranda netgi dvasininkai ir vienuoliai, visą savo gyvenimą pašventę Viešpačiui. Anksčiau Brevijorius, jo psalmės, himnai ir skaitiniai būdavo kasdienis dvasios penas, palaimingas įsijungimas į vieningą Bažnyčios ir dangaus šventųjų chorą, ir tam ypač padėdavo sakrali lotynų kalba. Šiandien Brevijoriaus maldą pakeitė sutrumpintų psalmių ir dažnai katalikiškos dvasios nebetekusių maldų rinkinys, vadinamas Liturgia horarum („Valandų liturgija“). Kunigai jį praminė Liturgia horrorum („Siaubų liturgija“), nes ši malda tapo nemalonia našta. Panaikinus tradiciškai galiojusią nuostatą, kad vienos Brevijoriaus valandos nesukalbėjimas be priežasties yra sunki nuodėmė, šios naštos visai nusikratoma – ne paslaptis, kad nepaisant II Vatikano Konstitucijos apie liturgiją Nr. 96, ką jau kalbėti apie nevienuoliams kunigams patariamą bendrą valandų giedojimą Nr. 99, tik nedaugelis kunigų apskritai kada nors pasklaido brevijorių.

Kodėl taip yra, galima suprasti, pavyzdžiui, atsivertus lietuviškas „Dievo tautos liturgines valandas“. Turtingas Bažnyčios liturginių himnų lobynas čia visai dingęs, nes juos pakeitę lietuviški eilėraščiai su senaisiais himnais mažai ką turi bendro. Tarp skaitinių žymią vietą gavo II Vatikano dokumentai. Knygoje naudojamas psalmių vertimas individualistiškas, dažnai rėžiantis ausį savo „poetiniais“ polėkiais – susidaro įspūdis, kad sekama V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimais“ [44]. Neretai tiesiog įžūliai ir be nuorodos išmetami Dievo įkvėpti psalmių žodžiai: pilname psalmyne[45] skaitome Ps 14, 4–5: „Kas griežtai nedorėlį smerkia, o Viešpaties bijančius gerbia, kas priesaikos laikos, net patirdamas skriaudą, be palūkanų skolina...“, o maldai skirtame tekste[46], p. 144 skaitome tiktai: „Kas priesaikos laikos, net patirdamas skriaudą, be palūkanų skolina...“ „Politiškai nekorektiški“ žodžiai apie smerkimą, Viešpaties baimę tiesiog dingo!

Neturime prarasti vilties

Jeigu tikime, kad pragaro vartai Kristaus įsteigtos Bažnyčios nenugalės (Mt 16, 18), tą patį galime tikėti ir dėl atskirų šios Bažnyčios elementų ar aspektų: anksčiau ar vėliau grįš tradicinė liturgija, disciplina, mokymas, taigi ir bažnytinės kalbos branginimas.

Turime prisiminti, kad lotynų kalbos pritaikymas šiandienai ir jos kaip universalios krikščionijos kalbos atgaivinimas yra Šv. Sosto valia (plg. Jono XXIII Veterum sapientia). Popiežiaus numatyto Akademinio lotynų kalbos instituto įkurti nepavyko, bet 1976 birželio 30 d. raštu Romani sermonis popiežius Paulius VI Vatikane įsteigė Fundaciją Latinitas (Opus Fundatum Latinitas). Šis sėkmingai veikiantis institutas leidžia lotynišką žurnalą Latinitas (įsteigtą 1953 m.), kasmet organizuoja tarptautinį lotyniškos poezijos ir prozos konkursą Certamen Vaticanum, platina intensyvų šnekamosios lotynų kalbos kursą, taip pat yra išleidęs žodyną Lexicon recentis Latinitatis, kuriame yra 15 000 naujai sukurtų žodžių ir sąvokų modernioms realijoms pažymėti[47]. Fundacijos dėka tikrai išplito lotynų kalbos dėstymas mokyklose, padaugėjo šią kalbą populiarinančių renginių ir leidinių. Savo kalboje (1979 m. lapkričio 26 d.) jos nariams popiežius Jonas Paulius II sakė:

„Per visus viduramžius ir vėliau lotynų kalba buvo beveik visuotinai naudojama mokyklose, knygų rašyme ir viešuosiuose aktuose. Todėl ši kalba būdavo pritaikoma naujiems dalykams pavadinti arba net priimdavo naujus žodžius. Jeigu mūsų laikais norime, kad lotynų kalba suklestėtų ne vien kabinetinėse literatų pratybose, bet ir, kiek tai įmanoma, išsilavinusių žmonių vartosenoje bei taptų tam tikru vienybės ryšiu, reikia, kad ji būtų tinkamu instrumentu išreikšti visa tai, ką mūsų bendraamžiai nusako protu, parodo sielos jausmais, pagamina darbu... Štai platus veikimo laukas, kuriame gali pasireikšti jūsų pastangos. [...] Kruopščiai puoselėkite ir apgalvotomis pastangomis visur platinkite lotynų kalbą, garsią savo romėnišku didingumu ir glaustumu, tinkamą tikram ir teisingam formavimui, verčiančią aštriai ir logiškai mąstyti.“

Šv. Tėvas Jonas Paulius II ne kartą ragino plačiau naudoti lotynų kalbą. Pvz., savo 1978 m. lapkričio 27 d. kalboje jis teigė:

„Visiems žinoma, kad šie laikai yra mažiau palankūs lotynų kalbos studijoms, kai dabartiniai žmonės labiau linkę į techniką ir labiau vertina liaudies kalbas. Tačiau nenorime pamiršti rimtų Mūsų Pirmtakų dokumentų, kurie dažnai iškeldavo lotynų kalbos svarbą net šiais laikais, ypač Bažnyčios dalykuose. Juk lotynų kalba yra universali, peržengianti tautų ribas, todėl Apaštalų Sostas ja dar atkakliai naudojasi savo laiškuose ir aktuose, skirtuose visai katalikų šeimai. [...] Tikro išsilavinimo neturi tas, kas nesupranta [lotyniškų] raštų kalbos, bet turi remtis tik vertimais, jei tokie yra; tačiau jie retai perduoda visą pirminio teksto prasmę. [...] Mes kreipiamės pirmiausia į jaunus žmones. Šiais laikais, kada kai kuriose vietose, kaip jūs žinote, menkai vertinama lotynų kalba ir humanistinės studijos, jūs turėtumėte džiaugsmingai priimti šios kalbos paveldą, kurį taip labai vertina Bažnyčia, ir energingai padaryti ją vaisinga. Gerai žinomi Cicerono žodžiai Non tam praeclarum est scire Latine, quam turpe nescire [Ne taip puiku yra mokėti lotyniškai, kaip gėdinga nemokėti] (Brutus, XXXVII, 140) tam tikra prasme yra skirti jums. Mes raginame jus aukštai iškelti lotynų kalbos žibintą, nes ir šiandien ji yra vienybės ryšys tarp visų tautų žmonių.“

2005 m. birželio 28 d. popiežius Benediktas XVI pristatė „Katalikų Bažnyčios Katekizmo kompendiumą“, kurio priede yra pagrindinės maldos lotynų kalba. Popiežius paragino viso pasaulio katalikus išmokti mintinai bent tas kelias maldas lotyniškai. Jis pabrėžė, kad šių maldų mokėjimas „padės įvairių kalbų krikščionims tikintiesiems melstis kartu, ypač kai jie susirenka ypatingomis aplinkybėmis“. Popiežius moko:

„Lotynų kalba, daugelį amžių buvusi krikščionių kultūros nešėja ir įrankiu [vehiculum et instrumentum], ne tik garantuoja ryšio su mūsų šaknimis tęstinumą, bet lieka kaip niekada reikalinga tikėjimo vienybės ryšių stiprinimui Bažnyčios bendrystėje.“

Čečėnai, uzbekai, totoriai, vos atradę savo musulmoniškas šaknis, stengiasi pramokti arabiškai. Rimtai susidomėję krišnaizmu jaunuoliai kimba į sanskrito studijas. Tik dauguma katalikų gėdijasi savo identiteto, savo Bažnyčios ir katalikiškos civilizacijos praeities, todėl nerodo dėmesio lotynų kalbai. Tačiau jie galėtų imti pavyzdį kad ir iš žydų.

Kodėl susikūrus Izraelio valstybei tūkstančiai net nereligingų sionistų pajėgė išmokti jiems visiškai nesuprantamos ir sudėtingos hebrajų kalbos? Paprasti litvakai ir sefardai dabar skaito laikraščius hebrajiškomis raidėmis net be vokalizacijos ženklų! Ši kalba neturėjo tokios turtingos tradicijos kaip lotynų k., ją mokėjo tik nedaugelis Talmudo studijas baigusių vyrų, o modernusis jos variantas yra didele dalimi dirbtinė kalba.

Jos kūrėjas yra Lietuvos žydas Eliezeras Jicchakas Perelmanas (ben Jehuda) (1858–1922), 1881 emigravęs į Palestiną su pirmosiomis Rusijos žydų jaunimo grupėmis. Jis iš karto ėmėsi modernios hebrajų kalbos (ivrito) kūrimo darbo: supaprastino ir suvienodino gramatikos taisykles, sukūrė daugybę naujų žodžių, imdamas jų šaknis iš biblinės hebrajų kalbos, taip pat iš arabų, rusų, jidiš ir vokiečių kalbų. Iš Europos kalbų pasiskolino skyrybos taisykles. Iš pradžių jo darbo niekas rimtai nevertino, 1896 m. sionizmo judėjimą pradėjęs Vengrijos žydas Theodoras Herzlis nesuprato hebrajų kalbos gaivinimo reikalo. Tačiau ben Jehuda nepasidavė, ėmė leisti pirmąjį laikraštį ivritu Cha-cvi, 1890 įkūrė Ivrito kalbos komitetą. XX a. pr. ivritas pradėtas įvedinėti žydiškose mokyklose, teko nugalėti didelę nepasitenkinimo bangą. Tačiau kalba prigijo ir 1948 m. tapo Izraelio valstybine kalba. Taigi šią archaišką orientalinę kalbą didelė tautos dalis išmoko per keliasdešimt metų!

Kaip nepacituosi žymaus rabino, kuris populiariame judaizmo įvade[48], skirtame JAV žydų jaunimui, rašo apie sakralinę hebrajų kalbą:

„Nors halakha [judaizmo teisė] nustatė, jog malda gali būti kalbama kiekviena kalba ir pavienis žmogus gali tai daryti melsdamasis privačiai, yra svarbu, kad bendruomenė ar susirinkimas nenukryptų nuo praktikos vesti religines pamaldas hebrajiškai, šventa kalba. Tam yra daug priežasčių: 1. Religinė bendruomenė neturi nusmukti iki menkiausiai išsilavinusių savo narių lygio, priimdama žemiausius bendrus dalykus kaip standartą; 2. Įvedus šnekamąją kalbą, būtų pašalintas bet koks akstinas žmonėms be jokių hebrajų kalbos žinių investuoti šiek tiek laiko ir pastangų pramokti skaityti hebrajiškai. (Vidutinis suaugęs asmuo tai gali lengvai padaryti po dešimties dvylikos mokymo valandų.) Taip pat nebebūtų reikalo jaunajai kartai mokytis hebrajiškai, bent elementaria forma. Priešingai, bendruomenė turi padrąsinti savo narius pakilti į aukštesnį lygį, rodydama didesnį reiklumą ir nuolat laukdama aukštesnio standarto; 3. Visiškas svetimumas hebrajų kalbai reiškia susvetimėjimą ir hebrajiškai Biblijai bei visiems kitiems klasikiniams šaltiniams. Tai reiškia nykstantį hebrajiškų sąvokų ir žydiškų vertybių suvokimą, nes jos geriausiai perteikiamos hebrajų kalba, o ne vertimais; 4. Istorijoje matome, kad žydų bendruomenės organinio ryšio su hebrajų kalba praradimas galiausiai vesdavo link visiško tos bendruomenės išnykimo dėl asimiliacijos; 5. Tik dėl santykinai vieningų hebrajiškų pamaldų [...] išlaikoma žydų tautos vienybė visame pasaulyje. Hebrajų kalba ne tik susieja paprastą žydą su Šventąja Žeme, kurioje šia kalba šiandien šnekama, bet ir padeda žydą jaustis namuose bet kurioje sinagogoje visame pasaulyje, net jei jis negalėtų kitaip bendrauti su tos bendruomenės nariais, kalbančiais kitomis kalbomis. [...]

Kaip gali melstis, jei nesupranti žodžių prasmės? Ar ne veidmainiška kartoti beprasmius žodžius? Juk net Talmudas moko mus, kad tas, kuris meldžiasi, turi koncentruotis į lūpų tariamus žodžius. [...] Bet kuriuo atveju, kalbėk maldas ta kalba, kurią geriausiai supranti. Dievas supranta visas kalbas! Bet nereikalauk, kad visos bendruomenės lygis nusmuktų iki tavojo! Reikalauk iš savęs pastangų, būtinų padidinti savo žinias. Dar geriau, įsigyk siddur [maldaknygę] su vertimu vienoje pusėje ir kalbėdamas hebrajiškas maldas, vis žvilgtelėk į vertimą – taip pamažu išmoksi suprasti maldų žodžius. [...] Jei žmogus kalba maldas, kurių iki galo nesupranta, bet jo širdis yra nuolanki prieš Viešpatį ir jo mintys nukreiptos į jo dangiškąjį Tėvą, ar gali būti, kad dangiškasis Tėvas nesuprastų jo ketinimų ir neatsižvelgtų bent į jo jausmus?“

Ne lotynų kalba buvo svarbiausia problema liturgijoje po II pasaulinio karo, o nepakankama katechezė, neišmokymas žmones domėtis Mišiomis ir jas mylėti. Liturginės kalbos panaikinimas neišsprendė jokių pastoralinių problemų, tikintieji visai nustojo praktikuoti, nes nebemato Mišių vertės, kurią pabrėždavo lotynų kalba. Tradicinę liturgiją išlaikiusių kongregacijų veikla yra gyvas pavyzdys, kad ir XXI amžiuje įmanoma išmokyti tikinčiuosius aktyviai ir pamaldžiai dalyvauti lotyniškose Mišiose. Šios Mišios yra pajėgios išvesti Bažnyčią iš šiandieninės krizės, todėl tikrai sulauksime tų laikų, kai visa krikščionija vėl galės pagarbinti Dievą vienu balsu, „una voce“[49].

Išnašos

[28] Šv. Vincentas Lerinietis, Priminimas, Kaunas, Laetitia, 2005, p. 21.

[29] Epist. 54 ad Ianuar.

[30] Summa theologica, III, q. 83, a. 3 et 5.

[31] Laiškas dėl silonizmo judėjimo Notre charge apostolique, 1910.

[32] Contra Celsum, II, 412, 30.

[33] I, 16; II, 11–12.

[34] Purgatorio, 32, 102: E sarai [...] cive di quella Roma onde Cristo è romano.

[35] Malda Communicantes: ...Lini, Cleti, Clementis, Xysti, Cornelii, Cypriani, Laurentii, Chrysogoni, Ioannis et Pauli, Cosmae et Damiani.

[36] John Osborne, Luther, London, 1961, 2:4.

[37] Žr. jo parašytą įvadą knygai Ulrich Matthias, Esperanto – The New Latin for the Church and for Ecumenism, Antwerpen, 2002. Prastas šios knygos vertimas iš rusų k.: Ulrich Matthias, Krikščionybė ir esperanto, Alma littera, Vilnius, 2004.

[38] Bažnytinių tekstų redaktorius Petras Kimbrys siūlo jį versti „esmėkaita“, tačiau „esmė“ nėra visai tas pat, kas „substancija“ (gali būti suprasta kaip grynai loginė, tikinčiojo galvoje esanti esmė, „forma mentis“), o „kaita“ neatspindi radikalaus vidinio perkeitimo, kai vienas dalykas visiškai virsta kitu. Dirbtinis žodis transsubstanciacija, nusakantis realų duonos ir vyno substancijos perkeitimą į Viešpaties Kūną ir Kraują Eucharistijoje, yra vienas iš tų „nebiblinių, spekuliatyvių“ terminų, kuriuos Bažnyčia dogmatizavo (Laterano IV, Liono II, Florencijos, Tridento Susirinkimuose).

[39] Romano Amerio, Iota Unum, Sarto House, Kansas City, 1996, p. 618–623.

[40] Officiorum omnium, 1922.

[41] Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas.

[42] Paris, I, 1840, II, 1841, III, 1851.

[43] God the Teacher of Mankind, 1885, p. 502.

[44] Argi galima rimtu veidu giedoti: Ps 1, 1: „Laimingas, kuris neklauso piktų patarimų..., nesėdi su nepraustaburniais“. Ps 10, 1–2: „Bėgu prie Viešpaties glaustis, kodėl jūs man sakot: „Skriski, paukšteli, slėptis į kalnus!“? Tempia nedorėliai lanką, prie virvyčios strėlę jau deda: patamsyje šaudys teisingus“. Ps 34, 4: „Tegu raudonuoja suglušę, kurie tyko mano gyvybės. Šalin tesitraukia apstulbę, kurie gaižos man kenkti“. Ps 89, 14: „Mus atgaivinki savo malone, ir šūkausim, džiūgausim per dienų dienas, kol gyvuosim“. Ps 91, 2–4: „Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint... su giesme, atliepiant gitarai“. Ps 93, 3–4: „Viešpatie, kiek gi dar laiko... kiek pliaukš ir bliovos pasipūtę išdidūs pikto veikėjai?“ ir pan.

[45] Šventasis Raštas. Psalmynas. Vertimas iš Neovulgatos (kun. A. Liesis), LTSR Vyskupijų Ordinarų Kolegija, Vilnius-Kaunas, 1973.

[46] Dievo tautos liturginės valandos (be skaitinių), Saleziečių spaustuvė, Roma, 1988.

[47] Pvz., kompiuteris – instrumentum computatorium, šortai – brevissimae bracae, dezodorantas – foetoris delumentum, frakas – tunica caudata, gangsteris – gregalis latro, vadybininkas – procurator, pica – placentula... Didžiausias žodyno trūkumas, kad daug sąvokų verčiama dviem lotyniškais žodžiais, tai apsunkina vartoseną.

[48] Rabbi Hayim Halevy Donin, To Be a Jew. A Guide to Jewish Observance in Contemporary Life, Basic Books, 1991, p. 177.

[49] Žodžiai iš šv. Mišių prefacijos.

Straipsnis rašytas 2007 metais

Šaltinis: www.fsspx.lt