Salomėja Zaksaitė. Smurtas prieš moteris ir apskritai žmones

Negaliu pakęsti luošių, nes jie man primena,

kad galiu būti vienas iš jų, galiu būti toks pat.

                                                                                           

S. Parulskis

Teksto pavadinimas implikuoja ne vien ironiją. Moterų teisės ne taip jau seniai buvo garsiai pavadintos žmogaus teisėmis. Ne alaus bare ir ne šiaip kokioje nors viešoje vietoje, o 1995 m. Pekine – Jungtinių Tautų ketvirtojoje pasaulinėje moterų konferencijoje. O šiemet, per Šv. Valentino dieną, žmonėmis Lietuvoje tapo ir vaikai – nes kaip tik tuomet juos uždrausta mušti.

Kas yra smurtas? Sudėtinga kažką naujo sumąstyti tokia tema. Kodėl jis kyla, yra lyg ir konstruktyvesnis klausimas, ir čia pat galima pažerti protingų atsakymų. Vienas iš paprasčiausių ir, mano požiūriu, taikliausių yra pasakytas amerikiečių psichiatro J. Gilligano – smurtas yra „paskutinė priemonė” atsikratyti gėdos jausmo. Gėdos, kuri yra būtina smurto priežastis, – ir kurią gali paaštrinti skurdas, nedarbas, prasta socialinė padėtis, menkas išsilavinimas, buvimas musulmonu, juodaodžiu, kaimiečiu ar šiaip beteisiu.

 Smurto prieš moteris kultūrinį kontekstą vaizdžiai aptarė filosofas A. Mickūnas, pastebėdamas, kad Vakarų civilizacija iš prigimties yra vyriška: joje moteriškas vitališkumas, erosas ir paslaptis buvo pakeisti griežtomis racionaliomis taisyklėmis. Smurtas – priemonė „pažaboti” moterišką gaivalą, kartu pripažįstant, jog vyrai nepakėlė ir nepateisino civilizacijos jiems užkrautos vyriškumo naštos. Iš čia gali kilti ir J. Gilligano minėta gėda ir kartu baimė ją pripažinti.

Aišku, autorių yra daug daugiau, ir pastebėjimų rastųsi įmantresnių. Man labiausiai susišaukė šie du. Vis tik norėta „pasikapstyti” giliau, o dažniausias mano arimų laukas yra pati kalba. Tarkime, iš kur ateina žodžiai neapykanta ar smurtas ir kokie jų antonimai? Tolerancija? Pakantumas arba (paprasčiau) kantrybė, pakentimas kito, taika su kitu? O kodėl du žodžiai „kantriai kę(n)sti” skamba taip, tarsi jie būtų „iš vieno lopšio”, iš vienos šaknies? Taigi mėginant atsakyti į iškeltus klausimus apie smurtą ir jo priešybes, tikslingai buvo pasirinkti tam tikri žodžiai, kuriais buvo žaidžiama, dėliojama ir eiliuojama įsiklausant tiek į jų prasmę, tiek į skambesį.  

 Žodžiai paimti tokie: kantrybė, kantrumas, kęsti, kuolas, tverti, tvėrėjas, vėjas, tvora, sutverti, ištverti, netverti, išvesti, įkyrėti, įgristi, grįsti, grindys, trapus, trumpas, nekęsti, neapykanta, negebėti, kentėti, smurtas, muštas, išmuštas, muštras, mušti, mesti, diržas, sudiržęs. Filosofiniu požiūriu toks eiliavimo metodas primena heidegeriškos „pravalančios“ šviesos, persismelkiančios per kalbą, paieškas (vok. Lichtung). 

Eilėraštis

Tvėrė tvėrėjas tvorą

 Ir kartu pasaulį sutvėrė.

 Su vėjo pagelba.

 Pasaulį po saule.

Kantriai tvėrė

 Ištverdamas, iškęsdamas

 Kol rankos sudiržo.

  

Grindinį grindė

 Kol neįgriso.

 Kol iš kantrybės

 Neišvedė.

  

Trapus tas pasaulis

 Kantrybe grįstas

 Įkyrėjimo praretintas

 Smurto kuoliukais išmuštas.

Lyg ir banalus tekstas apie kūrybą, konstruktyvumą ir (visuomet šalia, pagrečiui žengiantį) destruktyvumą, bet aš lygiai tokio pat neskaičiau, tad laikau, kad mano... Asociacijų gali būti įvairių: „nuo bačkos” kalbant, eilėraštis galėtų būti kad ir apie seną suklypusią medinę tvorą saulės ir vėjo (o gal ir – žmogaus veiksmų) praretintais kuoliukais. Neprimena kartais išmušto danties po eilinio barnio šeimoje? Prie panašios tvoros dar galima būtų pridėti seną kaimo šulinį, iš kurio dusliai ataidi ten sumestų (sumuštų) vaikų klyksmas... Arba automobilio bagažinę, iš kurios pasileidžia išprievartautos merginos tekstai, taip ir pasiliekantys tekstais sau pačiai...

 Taigi „eiliavimas apie tvorą ir pasaulį“ kartu su senąja lietuvių kalba sufleruoja, kad smurtas šeimoje gali būti platesnės – visuotinai persismelkiančios – prievartos atspindys. Kuri ir atspindi, ir atsispindi. Čia visai gražiai derėtų metafora apie tyrą šulinio vandenį, į kurį pažiūrėjus matai pats save, tačiau prisiminus į šulinį sumestus vaikus, metaforos „grožis” kelia asociacijų su vienu iš P. Pikaso paveikslų (žr. paveikslą straipsnio viršuje).

Pikaso tarsi kviečia pažvelgti „kitais kampais” neskubant spręsti, kas yra gražu, kas ne. Šio teksto aspektu tiems kampams „atstovauja“ vis persipinančios meno ir mokslo gijos. Grįžtant prie pastarosios, prisimintinos amerikiečių kriminologo H. Pepinskio mintys: smurto šaknys glūdi patriarchalinėje santykių struktūroje. Ir visai nebūtina būti „vyru” ar „moterimi”, kad tai patirtum: galima būti viršininkais ir pavaldiniais, mokytojais ir mokiniais, tėvais ir vaikais, policininkais ir kaltininkais, galinga šalimi ir provincija, valstybe – ir joje gyvenančiais piliečiais. Jeigu sprendimai priimami remiantis šūkiu „taip turi būti, nes aš taip pasakiau”, t.y. neįsiklausant į kitą (neva tai mažiau išmanantį, mažiau patyrusį ar tiesiog, be priežasties, mažesnį), tai smurto ratas taip ir suksis kaip koks vilkelis. Vėlgi kalba taikliai sufleruoja: klausyti reiškia ir priklausyti (vok. hören-gehören), taigi neįmanoma klausyti neatsižvelgiant, nepaisant, būnant visiškai „sau” ir nuleidžiant savo (jėga ar autoritetu paremtus) sprendimus iš viršaus.

Kas tas viršus bebūtų – rūbas, ant kurio dėvima per Šv. Valentino dieną uždrausta „beržinė košė”, valdininko krėslas ar vairuotojo kėdė sparčiame automobilyje. O racionalių išvadų šiam tekstui kaip ir nėra. Tokių, kurios nustatytų aiškias smurto priežastis ir pasiūlytų priemones smurtui kontroliuoti (t.y. pateiktų metodus, neutralizuojančius atitinkamas priežastis). Nebent pakartočiau tai, kas vieno rašytojo –  I. B. Zingerio – jau buvo pasakyta anksčiau, – kad priežastingumas tėra kaukė ant likimo veido.