Dvasios gyvenimas

Meditacija. Moteris – kovotoja už mūsų Viltį.

× 4/14/2017

Kas penktadienį Gavėnios metu vis klaupiantis priešais Kryžiaus kelio stotis, lyg nejučiomis užsiduodi klausimą apie Kryžiaus kelią kartu su Viešpačiu nukeliavusių žmonių būsenas ir jausmus. Žmogus atjaučia žmogų. Mergelė Marija, Simonas Kirėnietis, Veronika, verkiančios moterys, kareiviai, minia ir tie, kurie Viešpatį kalė prie Kryžiaus – visi jie tapo Apreiškimo Kryžiaus slėpinyje dalyviais.

Minia alsavo kraujo ir spektaklio troškimu. Vieni kareiviai tiesiog vykdė pareigą ir tenorėjo kuo greičiau atlikti savo darbą, kiti gi buvo apsėsti šėtoniško žiaurumo Viešpaties atžvilgiu. Tapę Liuciferio pakalikais, jie baisiai tyčiojosi iš Dievo Sūnaus ir talžė Viešpatį pragaro liepsnomis. Verkiančios ir iš siaubo bei savigailos nesivaldančios moterys, iš tiesų, iki sielos gelmių išgyveno savo pačių dvasinį bergždumą. Mylinti Veronika aukojosi vardan Viešpaties Meilės aukos: jų širdys Meilėje tapo viena. O Simonas Kirėnietis jo paties nuostabai buvo įmestas į atpirkimo Įvykį. Jis nieko nesuprato ir tik pakluso kareiviams. Su klausimu – kas Tu ir kodėl? – jis, Viešpaties valioje, nuėjo savo Golgotos kelią.

Ir štai Mergelė Marija, Dievo Motina, palaikoma apaštalo Jono ir Marijos Magdalietės, sunkiai žengia minioje Sūnaus keliu. O kaip Ji Nekaltai Pradėtoji ir prigimtinės nuodėmės nepatyrusioji išgyveno savo Sūnaus Auką? Neabejotinai Motina kentėjo didžius dvasinius ir fizinius skausmus. Jos širdį - kaip mums vaizdžiai byloja krikščioniška ikonografija - pervėrė septyni skausmo kalavijai. Ji buvo sukrėsta iki pačių nervų sistemos pašaknų.

Tačiau jos kančią didino dar vienas dalykas. Tai buvo kova. Tyra jos širdis negalėjo susitaikyti su Sūnaus mirtimi. Ir visgi mirtis per Sūnaus skausmo atjautą vėrė ir baisiu pragaro sunkiu žlugdė Jos širdį. Gėris ir blogis susikovė joje. Marija jokiu būdu nebuvo pasyvi skausmo priėmėja ir tik kentėtoja. Ji vylėsi, kad mirtis bus nugalėta. Jos širdis kovojo prieš neviltį, kai mirties šėtoniškas siaubas buvo toks sukrečiančiai jai pačiai akivaizdus.

Marija nesitikėjo, kad ši Kryžiaus eisena yra tik blogas sapnas. Ji neapgaudinėjo savęs: galbūt Dievas padarys stebuklą ir savo Sūnų staiga ištrauks iš šios pragarmės; o Sūnaus nekentėjus ir niekdarius staiga nugramzdins į pragarą. Ne. Ji žinojo, kad dėl žmonijos išganymo, dėl kurio į Jos nekaltas įsčias atėjo Šventoji Dvasia ir pradėjo Dievo Sūnaus žmogiškąją prigimtį, niekinga mirtis ant Kryžiaus būtinai turi įvykti.

Ji žinojo ir Dievo malonės palaikoma kovojo prieš siaubingą neviltį, prieš žmogų nužudančią pragarišką neapykantą visomis savo žmogiškomis ir moteriškomis galiomis. Ji stipriai kovojo už mūsų Viltį. Netgi tada, kai laikė ant rankų mirusį Sūnaus kūną. Netgi tada, kai laidojo Sūnų. Netgi tada, kai sunkus akmuo užvėrė kapo angą ir pasmerkė Sūnų, atrodo, neįveikiamoje mirties tyloje.

Viltis, kad Sūnus prisikels ir žmonija gyvens niekada nepasitraukė iš Marijos širdies. Nes ši Moteris kovojo ir laimėjo.

Atsiremkime į mūsų, krikščionių, Motiną, kuri viltingu skausmu atvėrė mums Amžinojo gyvenimo vartus.

Ir niekada nepraraskime Vilties.