Dykumos tėvai. Aba Evagrijus: „Sėdėk ir kaupk mintis“

Evagrijus gimė Iboroje, Ponte, 345−46 m. po Kristaus. Šv. Grigalius Nazianzietis jį įšventino diakonu. Jis lydėjo šv. Grigalių į Didįjį Konstantinopolio sinodą. 382 m. nukeliavo į Jeruzalę, kur jį, sunkiai susirgusį, slaugė Melanija. 383 m. gyveno Egipte, dvejus metus − kaip vienuolis Nitrijoje. Dešimt metų buvo Makarijaus Aleksandriečio mokinys Celijoje, garsėjo mokytumu ir griežtu gyvenimu. Jis buvo centrinė Origeną palaikančios grupės figūra, bet mirė 400 m., prieš šiai istorijai pasiekiant krizę Egipte. Jis buvo išsilavinęs vienuolis ir rašė apie dvasios gyvenimą. Garsiausi jo veikalai – Praktikos ir Skyriai apie maldą. 

1. Aba Evagrijus sakė: „Sėdėk savo celėje ir kaupk mintis. Atmink mirties dieną. Žiūrėk, kokia bus tavo kūno mirtis. Tegu tavo dvasia būna apsunkusi, kentėk, smerk pasaulio tuštybę, kad galėtum išsaugoti trokštamą ramybę ir nenusilpti. Atmink, kas vyksta pragare, galvok apie tai, ką ten išgyvena sielos − apie jų skausmingą tylą, karčiausias aimanas, baimę, kovas, laukimą. Galvok apie nesibaigiantį jų sielvartą, apie ašaras, kurias be paliovos lieja sielos. Bet nepamiršk ir prisikėlimo dienos, stojimo Dievo akivaizdon. Įsivaizduok siaubingą, baisų teismą. Pagalvok, koks likimas laukia nusidėjėlių, kaip jie gėdysis Dievo veido, angelų, arkangelų ir visų žmonių. Prisimink bausmes, amžinas liepsnas, nepailstančius kirminus, tamsą, dantų griežimą, baimę ir maldavimus. Pagalvok ir apie tai, kas gera laukia teisuolių: pasitikėjimas Dievo Tėvo ir jo Sūnaus akivaizdoje, angelai ir arkangelai, visi šventieji, Dangaus Karalystė ir jos dovanos, džiaugsmas ir palaima. Nepamiršk šių dviejų tikrovių. Apraudok nuteistus nusidėjėlius, teisk save, bijodamas irgi pajusti šias kančias. Bet džiaukis teisuolių dalia. Stenkis pasiekti šiuos džiaugsmus ir išvengti kančių. Būsi celėje ar lauke, neleisk atminčiai šių dalykų apleisti, kad juos prisimindamas galėtum bent jau išvengti negerų, žalingų minčių.“

2. Dar jis sakė: „Valdykis, kad neprisirištum prie daugelio žmonių, bijok, kad dvasia neišsiblaškytų ir nesutriktų vidinė ramybė.“

3. Dar jis sakė: „Didelis dalykas melstis nesiblaškant, dar didesnis – nesiblaškant giedoti psalmes.“

4. Dar jis sakė: „Visada atimink savo mirtį ir nepamiršk amžinojo teismo, tada tavo sieloje nebus kliaučių.“

5. Dar jis sakė: „Pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas.“

6. Dar jis sakė, kad vienas iš tėvų kartodavo: „Valgyk mažai, bet ne padrikai, jei dar pridėsi artimo meilę, vienuoliui bus nesunku prisiartinti prie apatheia slenksčio.“

7. Kartą Celijoje vyko susirinkimas ir jame ilgai kalbėjo aba Evagrijus. Paskui kunigas jam pasakė: „Aba, mes žinome, kad jei gyventum savo gimtinėje, tikriausiai jau būtum vyskupas ar aukštas vadovas, bet kol kas tu čia sėdi kaip svetimšalis.“ Jis nė kiek neįsižeidė, bet prisipildė atgailos ir nulenkęs galvą atsakė: „Nors kartą kalbėjau, nebekalbėsiu; nors dusyk, daugiau to nebedarysiu“ (Job 40, 5).

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė