Evagrijus gimė Iboroje, Ponte, 345−
1. Aba Evagrijus sakė: „Sėdėk savo
celėje ir kaupk mintis. Atmink mirties dieną. Žiūrėk, kokia bus tavo kūno
mirtis. Tegu tavo dvasia būna apsunkusi, kentėk, smerk pasaulio tuštybę, kad
galėtum išsaugoti trokštamą ramybę ir nenusilpti. Atmink, kas vyksta pragare, galvok
apie tai, ką ten išgyvena sielos − apie jų skausmingą tylą, karčiausias aimanas, baimę, kovas,
laukimą. Galvok apie nesibaigiantį jų sielvartą, apie ašaras, kurias be
paliovos lieja sielos. Bet nepamiršk ir prisikėlimo dienos, stojimo Dievo
akivaizdon. Įsivaizduok siaubingą, baisų teismą. Pagalvok, koks likimas laukia
nusidėjėlių, kaip jie gėdysis Dievo veido, angelų, arkangelų ir visų žmonių.
Prisimink bausmes, amžinas liepsnas, nepailstančius kirminus, tamsą, dantų
griežimą, baimę ir maldavimus. Pagalvok ir apie tai, kas gera laukia teisuolių:
pasitikėjimas Dievo Tėvo ir jo Sūnaus akivaizdoje, angelai ir arkangelai, visi
šventieji, Dangaus Karalystė ir jos dovanos, džiaugsmas ir palaima. Nepamiršk šių dviejų tikrovių. Apraudok
nuteistus nusidėjėlius, teisk save, bijodamas irgi pajusti šias kančias. Bet
džiaukis teisuolių dalia. Stenkis pasiekti šiuos džiaugsmus ir išvengti kančių.
Būsi celėje ar lauke, neleisk atminčiai šių dalykų apleisti, kad juos
prisimindamas galėtum bent jau išvengti negerų, žalingų minčių.“
2. Dar jis sakė: „Valdykis, kad
neprisirištum prie daugelio žmonių, bijok, kad dvasia neišsiblaškytų ir
nesutriktų vidinė ramybė.“
3. Dar jis sakė: „Didelis dalykas
melstis nesiblaškant, dar didesnis – nesiblaškant giedoti psalmes.“
4. Dar jis sakė: „Visada atimink savo
mirtį ir nepamiršk amžinojo teismo, tada tavo sieloje nebus kliaučių.“
5. Dar jis sakė: „Pašalinkite pagundas,
ir niekas nebus išganytas.“
6. Dar jis sakė, kad vienas iš tėvų
kartodavo: „Valgyk mažai, bet ne padrikai, jei dar pridėsi artimo meilę,
vienuoliui bus nesunku prisiartinti prie apatheia
slenksčio.“
7. Kartą Celijoje vyko susirinkimas ir
jame ilgai kalbėjo aba Evagrijus. Paskui kunigas jam pasakė: „Aba, mes žinome,
kad jei gyventum savo gimtinėje, tikriausiai jau būtum vyskupas ar aukštas
vadovas, bet kol kas tu čia sėdi kaip svetimšalis.“ Jis nė kiek neįsižeidė, bet
prisipildė atgailos ir nulenkęs galvą atsakė: „Nors kartą kalbėjau,
nebekalbėsiu; nors dusyk, daugiau to nebedarysiu“ (Job 40, 5).
Iš
anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
Ištrauka iš
knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius ,
Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
0 komentarai