Aušra Stančikienė. Mintys apie šiandieną po Prisikėlimo

Kristaus kančios už mus ir dėl mūsų apvalyti, turime galimybę vertinti Tačiau vertiname remdamiesi SAVO vertybėmis ir nuostatomis. Vertybes ir nuostatas į mus "sudeda" patirtis, ir tikėjimas. Todėl mes tokie įvairūs ir skirtingi, o kartais, kas sukelia didelį džiaugsmą, ir panašūs. Juk kaip smagu sutikti į save panašų: panašiai galvojantį, siekiantį panašių tikslų. Tokiu man ilgus metus, nuo tada, kai ne kartu, bet paraleliai, dėjome piletinės ir jaunimo politikos pamatus, buvo Gintaras Steponavičius ir daugelis kitų, šiandien žinomų politikų, pasukusių į partijų gretas. Prieš keliolika metų, kai aš pati atstovavau ir nagrinėjau kitą visuomenės grupę – jaunimą, prisidėjau kuriant Jaunimo politikos pagrindų įstatymą, tiek su Gintaru, tiek su kitais šiandieniniais jau partinėje politikoje esančiais, bendravome viltingai tikėdami šviesių jėgų galia ir neturėjome noro patys būti galingais. Tačiau čia ir slypi dvi tiesos, kurių nepriėmus į save besąlygiškai, gresia paslydimai ir pavojai.

1-oji tiesa. Demokratijoje pilietinė politika ir partinė politika yra lygiagrečios ir paralelios, bet ne tapačios.

Akivaizdu, kad partinė politika uzurpuoja vis platesnes erdves, taip susiaurindama pilietinės politinės įtaką ir svorį bei veikimo lauką. Iš čia kilo nuostata: “tokia politinė valia”, ar sprendžiant visuomenei svarbius klausimus laukimas patvirtintos politinės valios. Grįžtant prisiminimais prie Gintaro kaip politiko ištakų, jis garbingai dalyvavo ir buvo kupinas pilietinių iniciatyvų. P.S. Kas apie tai nežino ir būtų įdomu sužinoti, rekomenduoju susipažinti, tačiau kur būtų galima rasti šią informaciją, nežinau, nes net Vikipedijoje pateikiami duomenys apie formalius G.S pasiekimus, tačiau nei žodžiu neužsimenama apie pilietinius.

2-oji tiesa. Joti ant dviejų žirgų vienu metu neįmanoma – klynas suplyš.

Dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje ir deklaruoti pilietinį atstovavimą ne tik sudėtinga, bet ir neįmanoma Todėl būtų teisinga ir teisiniame reglamente įvesti aiškų reglamentą (ne draudimus), apibūdinančius viešąją naudą, viešąjį interesą ir kitas takoskyras tarp pilietiškumo ir politiškumo. Šių skirtumų neapibrėžtys nulemia pilietinės visuomenės sąstingį. Pvz. priimtos pataisos savo GPM mokesčių procentus skirti pilietinėms NVO; NVO, įsteigtoms valstybinių juridinių asmenų ar partijoms, yra akivaizdus to pavyzdys: https://www.facebook.com/landsbergis?fref=ts 

1-asis pavojus - manipuliacijos.

Dabartinė Gintaro situacija yra viso ko liudijimas. Todėl kviečiu visus politikus, kol dar gyvename artimoje Velykoms dvasioje, savo sukurtas “nekaltas” schemas išardyti. Taip bus geriau ne tik jums patiems, bet ir visuomenei. To, ko jūs ir siekiate (na, bent jau deklaruojate siekiantys).

2-asis pavojus – nuodėmingas noras būti galingu.

Patikėti savo galiomis – didžiausias pavojus, kurį krikščionys įvardina kaip vieną didžiausių nuodėmių. Iš jos kyla šimtai pagundų: godumas, kitų engimas, susireikšminimas, puikybė ir kt. Šis pavojus toks narkotizuotas, kad apsvaigina ir pakerta kojas. Juk kiekvienas nors keletui akimirkų esame tai pajautę, tiesa?

3-ias pavojus - baimė.

Baimė - proporcinga (pasi)tikėjimo nebuvimui. Kuo daugiau įsileidžiame baimės, tuo mažiau vietos paliekame Tikėimui. Todėl suklydus (žmogiška, ne teisine prasme), atsiprašyti - ne tik solidu, bet ir naudinga.

Nepriklausomai nuo teisėsaugos sprendimo vertinant galimus Gintaro, kaip politiko, paklydimus, su pagarba prisimenu Gintarą, kaip pilietinės politikos ištakų kūrėją.

Ir tebūnie visiems tai KITO pamoka, nes gintarinių istorijų Lietuvoje – šimtai.

P.S. Tai sakau atsakingai, galėdama įvardinti konkrečias pavardes, įstaigas ir sąsajas.

Tegul šv. Velykų varpai išgrynina mūsų Gyvenimus. Aleliuja!