RSS
Facebook
Patirtys yra prasmingos tiek, kiek jos
yra savos. Bet kaip mes išgyvename prasmę?
Kas yra tai, kas man yra prasminga?
Kodėl savąjį esmą siekiame įprasminti?
Pradėkime svarstymą nuo pastarojo klausimo.
Akivaizdu, kad bet kokiam gyviui sava yra
tas, kas didina prigimto, todėl, savojo
gėrio sukauptį. Protingas gi gyvis šį savumą įsivardija kaip prasmingą. Prasminga
yra tai, kas atliepia žmogaus lūkestį kaupti savąjį gėrį. Tačiau ar žmogus visada kaupia jam savą, todėl
prasmingą, gėrį?
Jau aptarėme, kad, siekdamas įsibūtinti,
žmogus visada kaupia gėrį. Tačiau nebūtinai jis atpažįstą gėrį kaip jam būtinai
savą. Įprastai manymo klejonėse
tarpstantis tūlas žmogus saviapgauliai numano begalę tariamo gėrio išgyvenimo
būdų ir būsenų. Pastarųjų išgyvenimo įvairovė spiria jį siekti pačių įvairiausių
gėrio pavidalų. Mąstantis gi žmogus
atpažįsta jo prigimčiai savą, todėl ir prasmingą gėrį. Tad ir stiebiasi jį
pasirinkti sukauptos dorybės galios dėka.
Pavyzdžiui, žmogus beatodairiškai kaupia
turtą ir jam yra gera išgyventi vis
labiau įsisavinamo pasirinkto „gėrio“ pavidalo sankaupą. Tačiau nebūtinai tokį „gėrio“
kaupimą jis išgyvena kaip prasmingą. Jei kaupimo beprasmybė vis labiau žmogų
ima kankinti, jis imasi prigimčiai savesnio kaupimo, pavyzdžiui, ima dalinti
sukauptą turtą stokojantiems vardan prasmingų būsenų išgyvenimo. Tūlas
atsivertėlis jaučiasi „būtinesniu“. Jis jaučiasi einąs jau nebe klystkeliu, bet
„tiesiu keliu“. Jis išgyvena teisingesnį atžvilgį savo prigimties atžvilgiu.
Jis jaučiasi esąs teisus iš tiesų,
nes „gyvena prasmingą gyvenimą“. Kitas pavyzdys: maisto valgymas tampa
prasmingu, kai yra sakingas ir Kūrėjo atžvilgiu dėkingas dėl šios gyvasties
duoties bei jos palaikymo galimybės
maisto pavidalu; tarpu tarpu beatodairiškas ir nesaikingas valgymas vardan
gėrybingų būsenų virtinės godaus palaikymo yra savaip „gėrybingas“, tačiau
neprasmingas.
Prasmingą gyvenimą gyvenantis žmogus
tampa sukauptesnis savoje prigimtyje. Žmogus iš tiesų įsibūtina savoje prigimtyje.
Taigi, kuo kaupimas yra būtiškesnis, vadinasi, prigimčiai būtinesnis, tuo šį
kaupimą atliepiančios patirtys ir, plačiąja prasme, įgijimai, suvokiniai,
supratimai ir pati kalbėsena yra prasmingesni.
0 komentarai