Gintaras Sungaila. Kuo skiriasi skirtingų pasaulio kraštų krikščionybė? (I)

Vis daugiau religijos tyrėjų kalba apie tai, kad Europa nustoja būti pasaulio krikščionijos centru. Paskutinysis Romos katalikų popiežius - Argentinos pilietis, kituose pasaulio kontinentuose šiandien yra ne mažiau, o, kartais - ir daugiau krikščionių, nei Europoje. Pati Europa ne tik nukrikščionėja, bet mažėja ir jos gyventojų (mirčių daugiau nei gimimų), todėl, panašu, neeuropietiškos krikščionybės įtaka tik stiprės.

Kuo skiriasi neeuropietiška krikščionybė nuo europietiškosios? Prieš atsakydami į šį klausimą, apžvelkime Europos krikščionybę.

EUROPA

Europos krikščionybė gana aiškiai pasidalijusi į tris pagrindines tradicijas - katalikiškąją (Vakarų Europoje), protestantiškąją (Šiaurės Europoje) ir ortodoksiškąją (Rytų Europoje).

Politologas Samuelis Huntingtonas Rytų Europos krikščioniškas civilizacijas (graikų, rumunų, rusų ir kt.), išskyrus buvusias LDK ir Lenkijos valdose (Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir kt.), priskiria vienai – krikščionių ortodoksų ir islamo – civilizacijai, o Vakarų Europos krikščionis – Vakarų krikščionybės civilizacijai (protestantų ir katalikų). Rytų krikščionis galima priskirti tai pačiai kultūrai, kaip ir dalį islamo pasaulio todėl, Balkanai ir Graikija buvo Osamanų imperijos sudėtyje iki pat XIX-XX a., o Maskvos kunigaikštystė iki pat XV a. kentėjo mongolų-totorių imperijos jungą. Todėl šių kraštų kultūros turi daug bendrybių su islamo kultūromis.

Rytų Europos krikščionių kultūros išsivystė iš graikiškai kalbančios Rytų Romos imperijos krikščionybės. Vakarų Europos krikščionys - katalikai ir protestantai - kilę iš lotyniškosios Vakarų Romos imperijos kultūros. Ortodoksai ir katalikai formaliai atsiskyrė 1054 m., protestantai ir katalikai - XVI a. Visos trys krikščionių bendrijos turi skirtingą administracinę struktūrą.

Katalikų Bažnyčios galva - popiežius. Jis vienas turi tiesioginę galią viso pasaulio Katalikų Bažnyčiai. Ilgą laiką Europoje popiežius buvo aukščiau paskirų katalikiškų valstybių katalikų valdovų - monarchų.

Šv. Petro bazilika Romoje. Viso pasaulio katalikų dvasinis centras.

Kitaip organizuotos buvo protestantų Bažnyčios. Kaip taisyklė, Šiaurės Europos protestantiškose valstybėse Bažnyčios galva yra valstybės karalius.

Daugelyje šalių šios Bažnyčios yra valstybinės, tačiau šią ilgaamžią padėtį 2017 m. pakeitė Norvegijos Liuteronų Bažnyčia, kuri buvo atskirta nuo valstybės.

Tuo tarpu Ortodoksų Bažnyčios turi daugybę dvasinių centrų, Bažnyčių ribos nesutampa su valstybių ribomis, o Joms vadovauja jų lyderiai - patriarchai, metropolitai, arkivyskupai.

Europa yra ypatinga tuo, kad tai - ortodoksų bastijonas. Čia yra didžiausia pasaulyje ortodoksų koncentracija, po TSRS griūties jų skaičius gerokai išauga, nuolat statomos naujos bažnyčios (cerkvės), steigiamos vyskupijos.

Tai nereiškia, kad visi asmenys, kurie tapatinasi su Ortodoksų Bažnyčia praktikuoja ortodoksų tikėjimą. Visgi svarbu, kad katalikų-protestantų Europoje vykstant sekuliarizacijos procesui, t.y. Bažnyčiai traukiantis iš viešojo gyvenimo, daugybei krikščionių paliekant Bažnyčią, ortodoksų Europos dalyje besitapatinančių su Bažnyčia skaičius tik auga. Kai kuriose šalyse stiprėja ir Bažnyčios bei valstybės tarpusavio ryšiai.

Daugiausia pasaulio protestantų gyvena ne Europoje, o už jos ribų - ypač Jungtinės Amerikos Valstijose.

Jei Europoje daugelis protestantų Bažnyčių yra valstybinės, čia iki šiol gyvuoja krikščioniškieji-protestantiškieji karaliai, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo jų įkūrimo įsitvirtino religijos laisvė. Nors krikščionys protestantai ilgą laiką sudarė ženklią daugumą (XX a. išplito katalikybė ir ateizimas, nors protestantai tebėra dauguma), nuo pat pradžių čia gyveno ir daug kitų religijų išpažinėjų (ypač, žydų), be to, protestantai buvo susiskaldę į daugybę konfesijų. Religija tapo visiškai asmenišku dalyku.

JAV gimė ir protestantų susiskirstymas į denominacijas. Jei skirtingos protestantų konfesijos išpažįsta skirtingą tikėjimą, tai skirtingos denominacijos gali išpažinti tą patį tikėjimą, priklausyti tai pačiai konfesijai, o varžytis dėl kitų priežasčių. Todėl egzistuoja ir tarpbažnytinės institucijos, o XX a. ėmė plisti nedenominacinės bendruomenės (non-denominational). Pastarosios bendruomenės - tai paskiros parapijos, galinčios priklausyti konfesijai, tačiau nesiejančios savęs su jokia denominacija (nepriklausančios jokiai didesnei organizacijai).

Skirtingai, nei Europoje, JAV bažnyčių pastatai gali būti labai kuklūs, kartais jie primena paprastus namus ar sporto sales. Ypatingas JAV XX a. pabaigos reiškinys - megabažnyčios, milžiniškos protestantų bažnyčios, kuriose į pamaldas susirenka po 2 tūkst. ir daugiau žmonių.

Kitas ypatingas JAV reiškinys  - „juodosios bažnyčios“ (angl. black churches; arba kaip bažnyčių visuma - The Black Church, Juodoji Bažnyčia). Dėl rasistinės politikos, įvairių konfesijų juodaodžiai negalėjo laisvai lankytis baltaodžių krikščionių bažnyčiose. Todėl rasinės segregacijos metais ėmė kurtis atskiros juodaodžių denominacijos. Į „juodųjų bažnyčių“ pamaldas dažniausiai renkasi tik juodaodžiai,

Juodosios bažnyčios tapo kovos už afroamerikiečių išsivadavimą iš rasizmo sistemos bastijonu (angl. ši kova vadinosi civil rights movement). Žymusis šio judėjimo lyderis Martinas Lutheris Kingas buvo Juodosios Bažnyčios pastorius.

Pasibaigus segregacijai rasinis susiskaldymas išliko, tačiau segregacija religijoje vis dar egzistuoja.

Kanada, kurios oficialia vadove iki šiol tituluojama Anglijos karalienė, gerokai artimesnė europietiškai krikščionybei. Joje dominuoja anglikonų ir katalikų tikybos.

Lotynų Amerikoje gimė išsivadavimo teologija (Gustavo Gutiérrez of Peru, Leonardo Boff ir kt.), čia didžiausio populiarumo susilaukė katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdis. Visgi, Katalikų Bažnyčia šiame regione išgyvena krizę, nes labai daug katalikų palieka Bažnyčią, plinta protestantai-sekmininkai.

Katalikų Bažnyčia istoriškai įsitvirtino šiame regione todėl, kad jį kolonizavo dvi katalikiškos karalystės - Ispanijos ir Portugalijos. Popiežius šioms karalystėms buvo suteikęs ypatingas privilegijas, ilgą laiką Lotynų Amerikos katalikų Bažnyčios buvo valstybinės, jų galvomis taip pat buvo valstybių vadovai (taip vadinama patronato sistema). Vietiniai vyskupai buvo atskaitingi ne tiesiogiai popiežiui, o politiniams vadovams. Šis svarbus skirtumas lėmė visai kitokį gyventojų santykį su krikščionybe, nei Šiaurės Amerikoje.

Daugelis vietinių Lotynų Amerikos gyventojų į katalikybę buvo atverčiami prievarta. Su protestantų misijomis kovojo ispaniškoji inkvizicija. Kitokį krikščionybės skleidimo kelią išbandė Jėzuitų ordinas, steigęs vietinių gyventojų nepriklausomas bendruomenes (redukcijas) ir bandęs apeliuoti tiesiogiai į popiežių, tačiau dėl savo konflikto su portugalų ir ispanų valdžiomis, Jėzuitų ordinas 1759 m. buvo uždraustas Portugalijos imperijoje, 1767 m. - Ispanijos imperijoje, 1773 m. popiežius jį uždraudė visoje Katalikų Bažnyčioje (vėl legalizuotas po 1815 m.).

Jėzuitai stengėsi ginti vietinių gyventojų teises, įkultūrinti katalikų apeigas, pripildant jas vietinių papročių. Šios tendencijos padarė įtaką išsivadavimo teologijos judėjimo atsiradimui.

Judėjimo šalininkai teigia, esą krikščionys privalo aktyviai kovoti už socialinį teisingumą visuomenėje. Kapitalizmas, išnaudojimas - tai kolektyvinė nuodėmė, su kuria turi kovoti Bažnyčia. Dėl šio teologinio sąjūdžio idėjų įtakos katalikų pamaldos Lotynų Amerikoje gali vykti visiškai tam nepritaikytose patalpose - sandėliuose, stadionuose, mokyklų sporto salėse, taip pabrėžiant Bažnyčios solidarumą su skurstančiais.

Katalikybės krizė itin ryški Brazilijoje. Brazilija - penkta pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė, iki XX a. beveik visi jos gyventojai buvo katalikai, tačiau šiandien katalikų liko tik 57%. Šiandien 28% - protestantai (daugiausia - sekmininkai).

Kai kurie religijotyrininkai atskirai Brazilijoje skiria tradicinius katalikus, tradicinius protestantus ir charizminio atsinaujinimo katalikus bei protestantus-sekmininkus (šio dvi grupės priklauso tam pačiam dvasiniam sąjūdžiui). Tradicinių protestantų Brazilijoje mažai, o 26% Brazilijos katalikų yra charizimininkai.

Charizminio atsinaujinimo judėjimo pamaldos Brazilijoje