Gintaras Sungaila. Kuo skiriasi skirtingų pasaulio kraštų krikščionybė? (II)

Šiaurės Afrika - vienas senovės krikščionybės centrų. Lotyniškai kalbanti Kartagina, graikiškoji Aleksandrija (pastarąją Bažnyčią, pasak tradicijos, įkūrė apaštalas Morkus) turėjo savo stiprias teologines mokyklas, be to, buvo savo regiono Bažnyčios valdymo centrai. Šiaurės Afrikoje gimė ir vienas įtakingiausių krikščionybės autorių - šv. Augustinas, kuris pats buvo mišrios kilmės - jo tėvas buvo juodaodis, o motina - baltaodė.

Nepaisant to, kad būta netgi juodaodžių Romos popiežių, visgi, Šiaurės Afrikoje dominavo „baltoji“ krikščionybė. Ji taipogi buvo gana nepriklausoma nuo Romos ar Konstantinopolio - Kartaginos vyskupai ginčijosi su popiežiumi dėl jo galios ribų, o vėliau daugybė šių krikščionių atskilo į donatistų schizmą, Aleksandrijos vyskupai ginčijosi su Romos ir Konstantinopolio vyskupais, vėliau atskilo į orientalinių ortodoksų schizmą.

Matyt dėl to, VII a. musulmonams įsiveržus į Afriką, susiskaldžiusius Šiaurės Afrikos gyventojus pakankamai lengvai pavyko atversti į islamą. Šiandien Šiaurės Afrikoje užtikrintai dominuoja islamas (nors Egipte išlieka stipri koptų ortodoksų mažuma), pietinėje, arba „juodojoje Afrikoje“ dominuoja krikščionybė (išplitusi čia XIX-XX a. kolonizacijos ir misijų metu).

Etniniu požiūriu, vienintelė ryški išimtis - Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia. Ji įkurta dar apaštalų (Apaštalų darbuose minimas atsivertęs etiopų eunuchas), tačiau iki krikščionybės daugybė juodaodžių etiopų išpažino judaizmą (taip vadinamas Beta Izraelis). Kolonizacijos metais Etiopija išliko vienintele Afrikos valstybe, neužkariauta europiečių (etiopai atsilaikė net prieš fašistinės Italijos agresiją II pasaulinio karo metais) ir taip išsaugojo unikalią, afrikietišką krikščionybę.

Kaip išsireiškė vienas juodaodis britų žurnalistas, Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia yra „tikra Afrikos krikščionybė be kolonializmo atspaudų“. Tai „juoda Bažnyčia“, kurią kūrė patys afrikiečiai.

Kitur „juodojoje Afrikoje“ dominuoja katalikai ir protestantai. Šiuo metu Afrikoje populiarėja charizminio atsinaujinimo sąjūdis, sekmininkų konfesija. Katalikų ir protestantų liturgijos pasižymi aukšto lygio „įkultūrinimu“, t.y. jų metu galima išgirsti tautinę afrikiečių muzika, išvysti afrikietiškus šokius ir kt.

Rasizmas (ypač Pietų Afrikos Respublikos aparteido politika) paliko Afrikoje rasinį susiskaldymą - baltaodžiai ir juodaodžiai ėjo į skirtingas bažnyčias (netgi tos pačios konfesijos), kūrėsi atskiros „juodosios bažnyčios“. Kolonizacijai pasibaigus itin išplito (ir tebeplinta) „juodosios Bažnyčios“, kurios bando kurti atskirą nuo europiečių „afrikietišką krikščionybę“

AZIJA

Azija - didžiausias pasaulio kontinentas. Jame gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų. Visgi, tik kas šešioliktas žmogus šiuose kraštuose - krikščionis.

Kaip ir Afrika, Azija turi savo apaštališką pirmųjų amžių krikščionybės tradiciją (žr. Asirijos rytų bažnyčia, Nestoras ir vakarai). Visą pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį Azijoje krikščionių buvo daugiau nei Europoje, tik po mongolų-totorių užkariavimų nusmuko Asirijos Rytų Bažnyčios galybė Azijoje, o šios Bažnyčios misijos buvo pasiekusios Kiniją ir Mongoliją.

Asirijos Rytų Bažnyčia buvo atskilusi nuo ortodoksų ir katalikų Bažnyčių, neturėjo bendrystės Eucharistijoje ir su orientaliniais ortodoksais (koptais ir kt.), todėl žlungant politinių vadovų palaikymui, arabų kraštuose, Persijoje, Mongolijoje, atskiruose Indijos regionuose plintant ir įsitvirtinant islamui, išsilaikyti šiai bendruomenei darėsi vis sunkiau.

XVI a. europiečiams pradėjus kolonizuoti Aziją nedidelės vietinių krikščionių bendruomenės protestantų ir katalikų buvo laikomos eretinėmis, persekiojamomis, atvertinėjamomis į savo tikėjimą. Ypatingą vietą tarp šių nuo senovės krikščionybę išsaugojusių Azijos gyventojų užima šventojo Tomo krikščionys, kurie teigia, esą juos į krikščionybę atvertė pats apaštalas Tomas.

Ilgą laiką šie krikščionys gyveno izoliuoti nuo kitų Bažnyčių, nedalyvavo dogminiuose ginčuose ir schizmose (nors istoriškai, ko gero, kadaise buvo Asirijos Rytų Bažnyčios tikinčiaisiais). Tačiau atvykus europiečiams juos ėmė bandyti pajungti įvairiausioms Bažnyčioms. Dalis šv. Tomo krikščionių prisijungė prie įvairiausių (asirų, katalikų, orientalinių ortodoksų...) Bažnyčių. 1653 m. didžioji dalis bendruomenės davė vadinamąją „Konano Kryžiaus priesaiką“ (Koonan Kurishu Satyam), kuria pasižadėjo kovoti su portugalų katalikų ekspansija, jėzuitų ordinų ir sergėti savo tradicijas orientalinės Sirijos Ortodoksų Bažnyčios bendrystėje.

Nepaisant šių nedidelių bendruomenių Azijos platybėse, jau XVI a. krikščionių Azijoje buvo tiek mažai, kad apie šių bendruomenių egzistavimą krikščionys nebuvo nė girdėte girdėję. Didesnės krikščionių bendruomenės iki šių dienų išliko tik Artimuosiuose Rytuose, kur daugybė jų priklausė Antiochijos Ortodoksų Bažnyčiai (dalis jų šiandien perėjo į katalikų uniją).

Šiuo metu krikščionių Artimuosiuose Rytuose nuolat mažėja, nes juos persekioja ir žudo musulmonai-fundamentalistai (pavyzdžiui, islamo valstybė). Daugybė krikščionių miršta, daugybė - bėga iš gimtųjų kraštų į Europą ir JAV.

Azijos gelmėse, kaip ir Lotynų Amerikoje bei Afrikoje, plinta charizminio atsinaujinimo sąjūdis, sekmininkų bendruomenės. Hinduistinėje Indijoje, komunistinėje Kinijoje, budistų Mianmare krikščionys vis dar yra persekiojami, Kinijoje daugybė jų išpažįsta tikėjimą nelegaliai. Visuose šiuose kraštuose yra ir ortodoksų, ir katalikų, ir protestantų.

KAUKAZO BAŽNYČIOS

Tarp Europos ir Azijos yra palyginti nedidelis Kaukazo regionas, kuris gali būti priskirtas tiek vienam, tiek kitam žemynui. Čia įsikūrusios dvi seniausiosios pasaulyje krikščionių valstybės - Armėnija ir Gruzija.

Abi šios šalys nenutrūkstamai saugo krikščioniškas tradicijas, nors joms (ypač Armėnijai) 1915 m. sunkų smūgį sudavė turkų musulmonų organizuotas šių kraštų krikščionių genocidas.

Armėnų ir gruzinų Bažnyčios priklauso skirtingoms tradicijoms. Gruzijos Bažnyčia priklauso Ortodoksų Bažnyčiai, armėnai priklauso orientalinių ortodoksų (miafizitų) tradicijai.

Azija išlieka mažiausiai sukrikščionintu pasaulio regionu, nors jame gyvena daugiausia žmonių.

Australija - tai mažiausias pasaulio žemynas. Jame tegyvena 24 milijonai žmonių. Visas žemynas priklauso vienai valstybei, padalytai į valstijas ir teritorijas.

Skirtingai nei Azija ar Afrika, kurios be kolonialistų atneštosios krikščionybės turėjo ir senovinę, apaštališką tradiciją, Australijos vietiniai gyventojai („aborigenai“) su krikščionybe susidūrė tik žemyną pradėjus kolonizuoti britams (XVIII a.). Lyginant su kitais kraštais, Australijos kolonizacija buvo itin žiauri, nes Britanijos imperija žemyną siekė kolonizuoti tremdama į jį savo kalinius. Nors šie kaliniai ir nebuvo nuteisti už žiauriausius nusikaltimus, visgi, jie neturėjo įgūdžių, reikalingų pažindinantis su kitomis kultūromis, be to, turėjo patys bet kokiais būdais atsikovoti sau vietą Australijoje. Ši kova dažnai įgydavo genocido pavidalą (pavyzdžiui, Tasmanijos salos aborigenai buvo visiškai išnaikinti).

Britanijos imperija į Australiją atnešė anglikonų tikėjimą. Kitos konfesijos ilgą laiką buvo uždraustos įstatymų. Natūralu, kad vietiniai gyventojai neskubėjo priimti atvykėlių religijos, kolonizacijos žaizdos neužgiję iki šiol, tačiau ją dažnai primesdavo prievarta, atimdami vietinių australų vaikus, ugdydami juos prieglaudose ir internatuose bei skiepydami britų papročius ir anglikonų tikėjimą (taip vadinamos „prarastosios kartos“).

XX a. taip pat tapo Australijos nukrikščionėjimo amžiumi. Jei 1901 m. 96,1% Australijos gyventojai buvo krikščionys (dauguma - anglikonai), tai 2011 m. krikščionių beliko tik 61%. Anglikonų tikinčiųjų tiek sumažėjo, kad 1986 m. didžiausia konfesija tapo katalikai, kuriai tepriklauso 25% gyventojų.

Lyginant su kitais postkolonialistiniais žemynais, „vietinių bažnyčių“ problema nėra tokia opi. Dėl sisteminio rasizmo, vietiniai žemyno gyventojai Bažnyčiose dažnai yra atskirti nuo baltųjų, tačiau ši skirtis nėra tokia įsišaknijusi, kaip kitur, be to, vyksta bendruomenių integracija.

Integraciją itin skatina protestantų-sekmininkų ir charizminio atsinaujinimo judėjimų plitimas. Visame pasaulyje žymi Australijos Hillsong (mega)Bažnyčios (sekmininkų) muzikos grupė Hillsong United.

Hillsong Bažnyčios muzika Australijoje tokia populiari, kad užima aukštas vietas įprastų radijo stočių topuose. Šios Bažnyčios nariai taip pat dalyvavo TV projekte Australian Idol („Australijos talentai“). 2003 m. šį šou laimėjo sekmininkas Guy Sebastian.

Hillsong Bažnyčia šiuo metu turi filialus visame pasaulyje. Panašu, kad kaip ir Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, sekmininkų įtaka Australijoje tik augs.

Kaip matyti iš šio pristatymo, ryškiausiai plintanti pasaulyje naujovė - tai charizminio atsinaujinimo (ar sekmininkų) sąjūdis, atsiradęs tik XX a. Dr. Douglaso Jacobseno pateikiamamis duomenimis, pasaulio krikščionys šiuo metu yra susiskirstę į maždaug 20% sekmininkų, 20% tradicinių protestantų, 10% ortodoksų, 50% katalikų, tačiau šiuos 50% katalikų reikėtų dar kartą išskaidyti, nes, jo nuomone,  katalikus-charizmininkus ir protestantus-sekmininkus dėl jų praktikų ir religinės patirties panašumo galima traktuoti kaip vieną religinę tradiciją. Šiuo požiūriu, sekmininkų tradicija plinta itin aktyviai.

Krikščionių skaičius pasaulyje nuolat auga (nors Europoje - mažėja). Plinant sekmininkų sąjūdžiui, kuriantis liberalioms ir modernistinėms Bažnyčioms bei konfesijoms, stiprėja ir tradicinės krikščionių bendruomenės. Ortodoksų Bažnyčios narių skaičius nuolat auga tiek Europoje, tiek kituose žemynuose, tiesa, dėl nedidelio bendruomenių dydžio ortodoksų prezencija dar nėra tokia pastebima. Ortodoksų Bažnyčios misijos ypatumus skirtinguose žemynuose aprašysime jau kituose įrašuose.

Panašu, kad didžiausiu XXI a. iššūkiu Ortodoksų Bažnyčiai bus (besitęsianti?) akistata su sekmininkų sąjūdžiu. Šį sąjūdį ortodoksai vis dar vertina labai nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, šviesios atminties kun. Serafimas Rose'as jį laikė nekrikščionišku, a.a. kun. Thomas Hopko jame įžvelgė ir pozityvų krikščionišką atsinaujinimą, tačiau šio sąjūdžio Ortodoksų Bažnyčia nepriėmė ir jo ortodoksiniu nelaiko.

Šaltinis: ortodoksas.lt