RSS
Facebook
Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių bažnyčiose buvo riba, kuri atskirdavo dieviškąją ir žmogiškąją erdves. Seniausiose, ypač bizantinėse bažnyčiose, buvo perskyrimas vadinamas baleustra (mūsų močiučių vadinamas „Dievo stalas“). Tai buvo marmurinė tvorelė su ornamentais ir simboliais.
Pilnesnėse atskiriamosiose dalyse būdavo ne tik tvorelė, bet ir kolonos, ant kurių gulėjo sija, o virš jos – kryžius. Ant sijos buvo tvirtinamos votyvinės lempos. Vėliau ant jos ėmė dėti pirmąsias ikonas. Ši struktūra buvo pavadinta „templion“ (gr.templein – išplėšti, atskirti). Lietuviškai tai būtų „išpjauta, apibrėžta ypatingu būdu“. Ši struktūra išliko iki pat ikonoklastų kovų krizės.
Pilnesnėse atskiriamosiose dalyse būdavo ne tik tvorelė, bet ir kolonos, ant kurių gulėjo sija, o virš jos – kryžius. Ant sijos buvo tvirtinamos votyvinės lempos. Vėliau ant jos ėmė dėti pirmąsias ikonas. Ši struktūra buvo pavadinta „templion“ (gr.templein – išplėšti, atskirti). Lietuviškai tai būtų „išpjauta, apibrėžta ypatingu būdu“. Ši struktūra išliko iki pat ikonoklastų kovų krizės.
Nuo IX iki X a. templion tampa vis sudėtingesnis. Ant sijos atsiranda ne viena, o 2 eilės ikonų, tačiau dar galima matyti tai, kas yra už tvorelės: freskas, ikonas…
Jau XI a. Bizantijoje bažnyčios atskiriamąją struktūrą imta vadinti ikonostasis – vieta, kur statomos ikonos. Šiame amžiuje ikonostazas turi 3 eiles ikonų, kurių eiliškumas nesvarbus. Vienoje eilėje buvo pagrindiniai Bažnyčios šventieji, kitoje – Bažnyčios šventės, o trečioje – Deesis (Deesis gr. permaldavimas, išmeldimas, šaukimasis pagalbos, užtarimo prašymas), kurio pagrindą sudaro Pantokratorius (Kristus Visatos Valdovas), o iš šalių Marija bei Jonas Krikštytojas (dabar galime rasti ir nešiojamų deesis, kuriuose yra tik Pantokratorius, Marija ir Jonas Krikštytojas). Toliau eina kitos ikonos labai tikslia tvarka: centre visada Pantokratorius, iš šalių visada Marija ir Jonas Krikštytojas, toliau Mykolas ir Gabrielius, dar toliau Petras ir Paulius, kiti šventieji pagal svarbą.
XI a. trijų eilių bizantiškasis ikonostazas buvo atneštas į rytus, į Islamo kraštus. Rusijoje jis augo ir plėtėsi, kol XV a. galutinai susiformavo. Dabar ikonostazas turi 5 eiles.
Pirmojoje eilėje yra Senojo Testamento sandora nuo Adomo iki Mozės. Tai Kristaus protėviai – patriarchai, gyvenę prieš Išganymo istoriją. Patriarchai visada vaizduojami laikantys rankose pergamentą, kuriame įrašyti reikšmingiausi jų gyvenimo žodžiai ir įvykiai. Visi patriarchai pasisukę į centrą, kuriame yra Trejybės ikona (arba Abraomo svetingumo ikona).
Antrojoje eilėje yra Senojo Testamento pranašai nuo Mozės iki Jėzaus. Jie taip pat yra pasisukę į centrą ir rankose laiko pergamento ritinius su tekstais bylojančiais apie Įsikūnijimo pranašystes arba tekstais, nusakančiais tą pranašą. Centre vaizduojama Ženklo Marija (Didžioji Panagia – visų šventa). Bažnyčia turi vieną himną sakantį, kad „to, kurio negalėjo aprėpti dangūs, tu, Marija, sugebėjai apglėbti, vadinasi, tu, Marija, esi didesnė už visus dangus“.
Trečiojoje eilėje yra Bažnyčios šventės simbolizuojančios visą Naujojo Testamento (malonės) laikotarpį. Pagrindinių švenčių yra 12 ir jos vadinamos Dodecarton. Centre yra Prisikėlimo ikona „Kristus nužengia į pragarus“, šalia – „Moterys aplanko kapą“ (šios dvi ikonos yra būtinos ir niekada nekeičiamos). Kitos 12 švenčių: 6–ios centre mini Kristaus gyvenimo įvykius (gimimas, aukojimas šventykloje, krikštas, įžengimas į Jeruzalę, atsimainymas, žengimas į dangų); 4–os pasakoja apie Marijos gyvenimą (gimimas, aukojimas šventykloje, apreiškimas, užmigimas); dvi išreiškiančios Bažnyčios paslaptį (Sekminės, Kryžiaus atradimas). Jei lieka vietos ikonostaze, šioje eilėje dar statomos vietinių švenčių ikonos.
Ketvirtojoje eilėje – Deesis. Centre visuomet yra Kristus Pantokratorius, iš šalių Marija ir Jonas Krikštytojas. Marija yra Naujojo Testamento simbolis, o Jonas Krikštytojas – paskutinis iš pranašų – Senojo Testamento simbolis. Deesis yra Bažnyčios maldos išraiška, Senojo ir Naujojo Testamentų malda. Tai reiškia, kad Deesis yra visos žmonijos malda, kad visi šventieji ir arkangelai užtaria mus, žmoniją, Jėzui Kristui.
Penktojoje eilėje yra vietinė tvarka. Centre yra vartai „porta regale“ – karališkieji vartai, tai durys (paveikslėlyje nr.5), kurios veda į dieviškąją erdvę: įėjimo į dangaus karalystę simbolis. Pro šias duris gali įeiti tik kunigas.
Yra du Karališkųjų vartų dekoravimo būdai:
a) viršuje apaštalų paskutinė vakarienė (paveikslėlyje nr.5c), vaizduojamas Jėzus duodantis apaštalams vyną ir duoną. Viduryje (paveikslėlyje nr.a) – scena, kurioje angelas apreiškia Marijai, kad ji taps Dievo motina, t.y. tai, apie ką kalbėjo angelas, dabar vyksta ant altoriaus – Įsikūnijimas. Vartų apačioje (paveikslėlyje nr.5b) – Bažnyčios tėvai Jonas Auksaburnis ir Bazilijus Didysis, nes jie yra pradininkai sukūrę Bažnyčios liturgiją;
b) viduryje gali būti vaizduojama ne apreiškimo Marijai scena, bet keturi evangelistai. Kartais gali būti apreiškimas Marijai vaizduojamas viršuje, žemiau – apaštalų komunija ir jau apačioje keturi evangelistai (paveikslėlyje nr.5b).
Vartų šonuose: dešinėje Kristaus ikona (paveikslėlyje – nr.7), kairėje Marijos (paveikslėlyje – nr.8). Gali būti dar dvejos durys (paveikslėlyje – nr.6) vadinamos šoninėmis arba diakonų durimis, nes pro jas vaikšto diakonai. Už durų dar gali būti ikonų: bažnyčios globėjo (titulo), Jono Krikštytojo ir pan.
Centriniai vartai liturgijos metu atidaromi tris kartus, kai: 1) kunigas išeina skaityti Dievo žodį, 2) duoną ir vyną procesijos būdu neša iš paruošimo vietos ant altoriaus, 3) ateina dalinti žmonėms komuniją. Taip pat būna atidaryti nuo Velyknakčio iki Baltojo sekmadienio, Atvelykio (t.y. visą savaitę). Tačiau paprastiems tikintiesiems už jų eiti negalima.
Toliau, dešinėje pusėje (paveikslėlyje – nr.10) yra tos cerkvės ikona, o kairėje (paveikslėlyje – nr.9) gali būti bet kokia ikona.
Toliau, dešinėje pusėje (paveikslėlyje – nr.10) yra tos cerkvės ikona, o kairėje (paveikslėlyje – nr.9) gali būti bet kokia ikona.
Ikonostazo viršuje centre visada yra kryžius.
Jei žiūrėsime į presbiterijos planą iš viršaus, matysime, kad ji yra iš trijų kupolų. Centriniai vartai veda į centrinį kupolą, į altoriaus vietą. Kairieji diakonų vartai veda į presbiterijos zoną vadinamą Protezis, t.y. vietą kur paruošiami duona ir vynas. Dešinieji diakonų vartai veda į vietą kur sudėti visi liturginiai reikmenys, rūbai ir pan. (kažkas panašaus į zakristiją).
Ikonostazas tai tarsi siena tarp dangaus ir žemės, tarp laiko ir amžinumo, tarp presbiterijos ir navos. Ikonostazas yra vienijantis elementas dieviškumo ir žmogiškumo, todėl jis yra ir Kristaus simbolis, nes būtent Kristuje susijungia dieviškumas ir žmogiškumas. Net patys Karališkieji vartai yra Kristaus simbolis, nes tai vienintelės durys ir Kristus yra vienintelis per kurį galima iš žmogiškojo pasaulio pereiti į dieviškąjį. Durys kartu ir jungia, ir atskiria. Senovėje vartai turėjo didelę reikšmę. Žmogus į miestą įeidavo pro vartus, pro vartus įeidavo į bažnyčios šventorių, pro didžiąsias duris į bažnyčią ir t.t. iki Karališkųjų vartų.
Ikonostazas yra viena didelė ikona, tarsi suvyniota į ritinį, pritvirtintą ant sijos. Jį išvyniojame nuo viršaus žemyn. Todėl ir ikonostaze įvairiuose lygiuose viskas yra nukreipta į centrą – vertikalią liniją, kuri jungia kryžių su Karališkaisiais vartais. Žemyn nuo kryžiaus eina Trejybės ikona, Ženklo Marijos ikona, Kristaus Prisikėlimo ikona, Pantokratoriaus ikona ir Karališkieji vartai. Ikonostaze yra apmąstoma Dievo dovana, kuri išsivynioja iš švč. Trejybės. Ji buvo laukta patriarchų, išpranašauta pranašų ir išsipildė Įsikūnijime. Įsikūnijusi dovana išsipildė mirtyje ir Prisikėlime (Nužengimo į pragarus ir Pantokratoriaus ikonos). Ši dovana jau išsipildžiusi ir „sukomplektuota“ patenka pas mus ant Eucharistijos stalo Bažnyčios tarnų dėka. Susieję ikonostasą ir Eucharistiją gauname pilnatvę.
Šioje vietoje reikia paminėti ortodoksų teologiją, kurioje nėra adoracijos, nes Kristus nesakė „adoruokite mano kūną“, jis konkrečiai sakė „imkite ir valgykite“. Ortodoksų teologija teigia, kad žiūrėti į Kristų ir mąstyti galime per ikonas, o valgome Duoną ir Vyną. Valgyti ir kontempliuoti galima tada, kai turime ikoną ir Eucharistiją. Tokioje maldoje įvyksta fizinis ir dvasinis susijungimas.
Ikonostazas geriau išreiškia ir paaiškina tai, kas vyksta. Jis pasakoja visą Išganymo istoriją, kuri realizuojama ant altoriaus. Liturgijos metu susijungia dangiškoji ir žemiškoji Bažnyčia.
Šaltinis: “Ikonografijos skriptai”, Kretinga, 1999. Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin OFM (čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta). Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis OFM.
Publikuojama iš: http://www.polia.info/Ikona/Pazinimas.htm
Kategorijos: Bažnyčia
0 komentarai