RSS
Facebook
Protas tvirtina manąjį esmą skvarbiąja tyra: kas yra tai, kas
iš tiesų yra? Klusdama ir klausdama - ar aš iš tiesų esu? – protinga būtybė stiebiasi įžvelgti tiriamą ir savyje
tyrinamą esmę tvirtinimosi esme dėlei. Tuo pačiu esmę tyrinantis
klusimas ir klausimas vaduoja protą iš sutapimo su nyksmu, t.y. protingą būvį
neigiančio manymo apie savimi patenkintą būvį.
Protas žvelgia į tai, kas yrà ir neỹra.
Protas siekia įsisavinti būtį - tvarųjį (nesuỹrantį) esmą.
Protas tyra stebi esmę ir tvirtinasi esme.
Manydamas protas klysta netyra, taigi neesmingas prielaidas
įsisavindamas lyg kad esmingas. Netyra yra saviapgauli. Tyra yra proto įsitikrovinimo
nuostata sutapdanti protą su tikrove tokia, kokia ji yra, t.y. kokia yra
Kūrėjo duota. Proto įsitikrovinimas tegalimas kaip apstulbimas
(arba nuostaba) begalinės Kūrėjo
duotybės akivaizdoje. Protas stebisi ir ima stebėti duotybę kaip vientiso esmo
esmę. Protingai esančiojo esmo
Priežastį - visaįbūtinantį Protą - Pradą - Kūrėją - Dievą. Vadinasi, protinguoju
Kūrėjo įbūtinamu esmu stulbinamas,
taigi, įtikrovintas protas tegali tarpi
tik nusižeminimu.
Nusižeminimo esmė yra tokia: prigimčiai
yra sàva ir, todėl, protinga save kaip turintį protavimo galią suvokti tik kaip
duotybę. Tai yra: aš neturiu galios, galia man yra duota Kūrėjo prigimties dovana; esu ir
esu protaujantis tik dėka suklusimo
ir paklusimo duotajai protingai
prigimčiai. Ši nuostata neleidžia save teigti kaip protingosios galios šaltinį.
Tai būtų klaida, nes taip nėra. Suklusęs
protavimas yra stulbinamas ir tampa stulbinančiu tik dėka nuostabiu protingojo
Prado galios - tikrovėje ir savyje - atradimu ir įtikrovinančiu (nusižeminusiu) prigimtiniu
suklusimu Prado galios vyravimui mano paties protavimo vyksme. Tik toks būvis iš esmės yra protingas, nes kyla iš
proto prigimties esmės. Iš esmės,
protavimas yra vientisas pokalbis su Pradu. Tai ir yra mąstymas.
Ir atvirkščiai, jeigu protas suklumpa
pagundai - vardan valdingojo tikrovės atžvilgiu būvio kaip savojo įbūtinimo ir
įgalinimo būdo - laikyti save protavimo galios šaltiniu, jis panyra į
saviapgaulės pinkles. Saviapgaulė jokiu būdu nereiškia, kad protas praranda
prigimtines galias. Anaiptol. Savo galią atrandantis protas gali galingai ręsti – sutinkamai su
užsiduotu savęs įgalinimo mastu - susimanytą „tikrovę“. Iš savęs proto kurpiama „tikrovė“ yra saviapgaulaus manymo klaida.
Nes savitai renčiama „tikrovė“ iš esmės
yra netikra. Nes renčiama ne ant Kūrėjo duotų ir nuostabaus tyro proto įžvelgtų
esmių (nebūtinai visavertiškai įsivardintų,
tačiau būtinai visa prigimtimi dorybingų nuostatų galia įgyvendinamų ir daugiau
mažiau - sulig proto duotybės mastu - išgyvenamų). Savitai kurpiama „tikrovė“ yra
iš esmės neprotinga ir netvari. Anksčiau ar vėliau prigimtį niekinanti niekdarystė
virsta skausmingai žmogaus išgyvenama niekybe, būtent, savęs sunaikinimu.
Ačiū. Labai teisinga.
AtsakytiPanaikinti