In memoriam Konstancija Romerytė. Violeta Pudrigailienė. Romerių giminės tęsėja

Šiandien Vilniuje, Rasų kapinėse palaidota iškilaus Lietuvos mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjo prof. Mykolo Romerio duktė Konstancija Romeryte. Gyvenimo mėtyta ir vėtyta, visada išliko nepalaužiama, ori ir aristokratiška. Būdama kuklios natūros, nemėgo viešumos, tad internete pavyko aptinkti tik vieną straipsnį apie ją, kuriuo ir dalinamės. Straipsnio autorė - Violeta Pudrigailienė.

Giminės šaknys

Ponia Konstancija yra jau tryliktos Romerių kartos Lietuvoje atstovė. Pirmasis jų šeimos protėvis į Lietuvą atkeliavo su Livonijos ordinu, įsigijo žemių prie Vilniaus. Taigi Romeriai atklydo iš Vokietijos ir nuo šešioliktojo amžiaus įsitvirtino Lietuvoje. Nuo tų laikų išlikęs giminės herbas su dviem lenktomis lazdomis. Romerių gyventa įvairiose Lietuvos vietose. Konstancijos proseneliai palaidoti Trakų bažnyčios koplyčioje. Yra tėvo giminės kapų ir prie Tytuvėnų vienuolyno, Kernavės koplyčioje. Tėvo senelis turėjo žemės prie Rokiškio. Konstancijos tėvas – žymus Lietuvos teisininkas Mykolas Pijus Paskalis Romeris gyveno ir palaidotas Vilniuje.

Mykolo Romerio šeima

Ponia Konstancija gimė Kaune. Jos tėvas tuomet buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Jis buvo daug vyresnis už žmoną. Šeimoje augo trys dukterys. Visoms trims vardus davė tėtis. Konstancija – savo motinai atminti, Jadvyga – žmonos ir dukrų mamos garbei. Trečioji sesuo buvo pavadinta Žermena. Šis vardas atklydo tėvui iš jo jaunystės prisiminimų, kai mokėsi Paryžiuje ir buvo pažįstamas su prancūze Žermen. Tėvas, nors būdamas labai užimtas mokslo žmogus, rasdavo laiko pabendrauti su dukrelėmis, jas labai mylėjo. Deja, su šeima jam teko gyventi neilgai. 1945-aisiais, sulaukęs 65-erių, tėvas mirė. Jo dukrai Konstancijai buvo tik šešeri. Jo netektį visa šeima juto ilgai. Tėvas stengėsi, kad šeimai nieko netrūktų. Mama rūpinosi vaikų priežiūra ir namais.

Šeimos klajonės tėvui mirus

Rokiškio rajone, tėvo iš senelio paveldėtoje žemėje, Mykolas Romeris buvo pastatęs vasarnamį, kuriame šeima praleisdavo šventes ir vasaras. Tėvui gyvam esant ten atvažiuodavo mokslininkų, tuometės valdžios atstovų, jo studentų. Vykdavo tokios “vasaros sesijos”. Tėvui mirus tie namai tapo vieninteliai. Ten šeima persikėlė ir gyveno, kol vieną 1952-ųjų dieną geras tėvo pažįstamas Justas Paleckis įspėjo, kad per 24 valandas mama su dukromis išvažiuotų, nes kitaip bus ištremtos.

Su keliais senais prancūziškais baldais šeima atkeliavo į Panevėžį. Išsinuomojo vieno kambario butą. Miegojo ant kėdžių, nes lovos neatsivežė. Smarkiai pasikeitė šeimos gyvenimas, kaip ir daugelio lietuvių tuo metu. Romerių palikuonės džiaugėsi, kad liko kartu, Lietuvoje. Čia seserys užaugo. Jadvyga ir Žermena baigė buhalterijos ir ekonomikos mokslus, išvyko gyventi į Vilnių. Konstancija buvo nuvesta į pedagoginę mokyklą. Ją baigusi, vos 19 metų nuvyko dirbti į Kelmės rajoną.

Jauna ilgakasė mokytoja nelabai skyrėsi nuo savo mokinių. Dirbdama baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nejautė Konstancija didelio pašaukimo būti mokytoja, tik dirbdama pamilo vaikus. Kai mokykloje pasiūlė dirbti pionierių vadove, pabėgo ir grįžo į Panevėžį. Vaikystėje įskiepyta lietuvybės sėkla neleido skleisti tarybinės propagandos vaikams. Grįžusi į Panevėžį dirbo vaikų darželio auklėtoja, vyresniąja auklėtoja. Vėliau – dabartinėje “Nevėžio” mokykloje. Prižiūrėjo mamą Jadvygą Romerienę iki jos mirties.

Seserys gyvena Vilniuje, jau užauginusios vaikus. Palaiko ryšius, bet ne tokius artimus. Daug tolimesnių giminų gyvena užsienyje: JAV, Lenkijoje, Šveicarijoje. Daugelis buvo atvykę į Romerio vardo suteikimo Teisės universitetui iškilmes.

Meninė prigimtis

Visi, kam tenka bendrauti su ponia Konstancija, pajunta didelę vidinę moters inteligenciją. Visada pasitempusi, dažniausiai pačios siūtais ar megztais drabužiais apsirengusi. Tai aukštuomenės prigimtis ar per gyvenimą įgytas stiliaus pojūtis? Romerių giminėje būta meno žmonių. Tėvo dėdė Edvardas Romeris (1808-1883), jo sūnus Alfredas buvo gana garsūs dailininkai, baigę mokslus Europoje. Įvairūs menai domino ir Konstanciją. Jau dirbdama Panevėžyje baigė suaugusiųjų dailės mokyklą, dėstė dailę. Visą gyvenimą lankė įvairius kursus: siuvimo, kepimo… Vaidino Stepankų vadovaujamame liaudies teatre. Daugelis jos buvusių mokinių prisimena visada gražią, pilną kūrybinių sumanymų mokytoją. Didelis džiaugsmas Konstancijai buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Ji dalyvavo tuomečiuose įvykiuose, važiavo į Vilnių ginti parlamento. Atsiradus galimybei dėstė mokykloje tikybą, žadino mokinių dvasingumą. Ne viena “Saulėtekio” vidurinės mokyklos mokinių karta dėkinga mokytojai už žinias ir suteiktą dvasingumą.

Kelionės

Tai dar viena mokytojos Konstancijos Romerytės aistra. Kai negalėjo išvažiuoti iš “didžiosios sąjungos”, keliavo prie Baikalo, į Užkarpatę, Vidurinę Aziją, plaukė Volgos upe. Vėliau teko išvažiuoti į Europą: Bulgariją, Vokietiją, Austriją, Čekiją, Italiją. Tik į tėvelio Meką Paryžių nenuvažiavo. Dabar jau ir sveikata nelabai leidžia. Konstancija turėjo galimybę pigiai keliauti, tai sau gali leisti mokytojas. Tokios kelionės varginamos, su nakvynėmis autobuse, be prabangių viešbučių. Bet patirti įspūdžiai nustelbdavo nepatogumus. Niekada nekeikianti gyvenimo, visada linksma, pilna gyvenimo džiaugsmo, ir dabar visada pasiryžusi patirti naujų įspūdžių.

Galbūt kitaip būtų pasisukęs jos gyvenimas, jei nebūtų tekę išgyventi santvarkų pasikeitimo. Bet ponia Konstancija apie tai nesvarsto. “Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad ką nors pakeistum. Tikiu, kad dar sutiksiu savo tėvą ir mamą ten, anapus ribos, kurią teks peržengti. Dabar džiaugiuosi tuo, ką turėjau, nesigailiu to, ko netekau”, – teigia turiningą gyvenimą gyvenanti Konstancija.