Danielius buvo Arsenijaus mokinys. Budėjo prie jo šiam mirštant 449 metais. Sužinojęs, kad Arsenijus jam
paliko apsiaustą, vilnonius marškinius ir sandalus, Danielius pasakė: „Nesu jų vertas,
bet dėviu, kad jis mane laimintų.“
1. Apie
abą Danielių pasakojo, kad kai barbarai užpuolė Skėtę ir kiti tėvai pabėgo,
senolis pasakė: „Jei aš Dievui nerūpiu, kam gyventi?“ Tai taręs, praėjo pro
barbarų minią ir liko nepastebėtas. Tada sau pasakė: „Matai, Dievas manimi
rūpinasi, nes aš vis dar gyvas. Dabar pasielgsiu kaip visi žmonės ir pabėgsiu
su tėvais.“
2. Brolis
paprašė abos Danieliaus: „Tark man žodį ir aš jo laikysiuosi.“ Tas atsakė: „Niekada nekišk
rankos į indą kartu su moterimi ir niekada su ja nevalgyk − taip
pavyks bent truputį išvengti paleistuvystės demono.“
3. Aba
Danielius pasakojo: „Babilone įtakingo žmogaus dukterį apsėdo velnias. Jos tėvo
labai vertinamas vienuolis tarė: „Tavo dukterį gali išgydyti tik mano pažįstami
atsiskyrėliai, bet jei tu į juos kreipsiesi, jie iš nusižeminimo atsisakys.
Todėl štai kaip padarykime: kai jie ateis į turgų, tu apsimesk, kad nori pirkti
jų prekes, o kai jie ateis užmokesčio, paprašysime jų pasimelsti. Tikiu, kad tada
tavo dukra pasveiks.“ Atėję į turgų, jie pamatė senolio mokinį, sėdintį su
krepšiais ir prekiaujantį, ir nusivedė jį drauge, norėdami užmokėti. Vienuoliui
priėjus namus, velnio apsėstoji moteris išėjo pro duris ir trenkė jam per
veidą. Tačiau jis tik atsuko kitą skruostą, kaip liepia Viešpats (plg. Mt 5,
39). Velnias, dėl to kentėdamas, suriko: „Koks baisus
smurtas! Jėzaus įsakymas varo mane lauk!“ Moteris tuojau pat pasveiko. Kai
atėjo senoliai, jiems papasakojo, kas čia įvyko, ir jie šlovino Dievą sakydami:
„Štai kaip sutriuškinama velnio puikybė − nusižeminus Kristaus
įsakymu.“
4. Dar
aba Danielius sakė: „Kūnas klesti tiek, kiek silpsta siela, o siela klesti
tiek, kiek nusilpsta kūnas.“
5. Kartą
aba Danielius ir aba Amojus leidosi drauge į kelionę. Aba Amojus paklausė:
„Kada pagaliau ir mes apsigyvensime celėse, Tėve?“ Aba Danielius atsakė: „Kas
nuo šiol mus atskirs nuo Dievo? Dievas yra celėje, tačiau Jis yra ir lauke.“
6. Aba
Danielius pasakojo, kad kai aba Arsenijus gyveno Skėtėje, ten buvo vienuolis,
kuris vogdavo senolių daiktus. Aba Arsenijus pasikvietė jį į savo celę,
norėdamas atversti, kad jis netrikdytų senoliams ramybės. Tarė jam: „Gausi viską, ko norėsi,
tik nevok.“ Davė jam aukso monetų, drabužių ir visko, ko šiam reikėjo. Bet
brolis vėl pradėjo vagiliauti. Matydami, kad jis nesiliovė, senoliai išvarė jį
lauk, sakydami: „Jei brolis nusideda iš silpnumo, reikia tai pakęsti, bet vagį
vyk lauk, nes tai kenkia jo sielai ir trikdo visus, kurie gyvena greta.“
7. Štai
kaip kalbėjo aba Danielius, [the Pharanite]: „Tėvas Arsenijus mums pasakojo
apie Skėtės gyventoją, kilnų ir paprasto tikėjimo žmogų, kuris iš naivumo suklydo
ir teigė: „Duona, kurią valgome, iš tiesų yra ne Kristaus kūnas, bet simbolis.“ Du
senoliai išgirdo jo kalbas, bet žinodami nepriekaištingą jo gyvenimą suprato,
kad taip kalba ne iš piktumo, o iš neišmanymo. Tad atėjo pas jį ir sakė: „Tėve,
girdėjome, kad kažkas kalba prieš tikėjimą, esą duona, kurią valgome, iš tiesų
yra ne Kristaus kūnas, bet simbolis.“ Senolis atsakė: „Tai aš
taip kalbėjau.“ Senoliai jam papriekaištavo: „Nemanyk
taip, Tėve, verčiau tikėk Katalikų Bažnyčios mokymu. Mes tikime, kad duona yra
Kristaus kūnas, kad taurėje – Jo kraujas, ir kad tai tiesa, o ne simbolis. Dievas
pradžioje sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą iš žemės dulkių, ir niekas negalėjo
pasakyti, kad tai nėra Dievo atvaizdas, nors ir nebuvo Jo matę, taip ir mes
tikime, kad tai iš tiesų Kristaus kūnas.“ Senolis jiems atsakė: „Kol
manęs neįtikins tikrovė, aš neįtikėsiu.“ Jie atsakė: „Visą
savaitę melskimės Dievui dėl šios paslapties ir tikėkime, kad Dievas ją
atskleis.“ Senolis su džiaugsmu išklausė šiuos žodžius ir taip meldėsi: „Viešpatie,
žinai, kad aš netikiu ne iš piktos valios, todėl atskleisk man šią paslaptį,
Viešpatie Jėzau Kristau, kad nesuklysčiau per neišmanymą.“ Senoliai grįžo į
savo celes ir taip pat meldėsi Dievui, sakydami: „Viešpatie
Jėzau Kristau, atskleisk senoliui šią paslaptį, kad jis įtikėtų ir neprarastų
savo atlygio.“ Dievas išklausė abi maldas. Savaitei pasibaigus sekmadienį jie
atėjo į bažnyčią ir visi trys susėdo ant vieno patiesalo, senolis viduryje. Tada
jų akys atsivėrė, ir kai ant altoriaus buvo padėta duona, jiems pasirodė, jog
tai vaikas. Kai kunigas paėmė duoną ir ją laužė, jiems pasirodė iš dangaus
nusileidęs angelas su kalaviju, kuris supylė vaiko kraują į taurę. Kai kunigas
laužė duoną į smulkius gabalėlius, angelas lygiai taip pat sukapojo vaiką. Jiems
priėjus priimti Švenčiausiąjį, vienintelis senolis gavo gabaliuką kruvinos
mėsos. Tai pamatęs, jis išsigando ir sušuko: „Viešpatie,
aš tikiu, kad ši duona yra Tavo kūnas, o taurėje Tavo kraujas!“ Mėsa ,
kurią jis laikė rankoje, tuojau pat virto duona, kaip ir moko paslaptis, ir jis
ją suvalgė, dėkodamas Dievui. Tada senoliai jam tarė: „Dievui
aiški žmogaus prigimtis, Jis supranta, kad žmogus negali valgyti kruvinos
mėsos, todėl Jis pavertė savo kūną duona, o kraują vynu, kad tikintieji galėtų
gauti peno.“ Tada jie padėkojo Dievui už senolį, kad jam buvo leista neprarasti
atlygio už savo darbus. Ir visi trys džiugūs grįžo į savo celes.“
8. Tas
pats aba Danielius pasakojo apie kitą didį senolį, kuris gyveno Žemutiniame
Egipte ir iš neišmanymo kalbėjo, esą Melchizedekas yra Dievo sūnus. Apie tai
sužinojęs palaimintasis Kirilas, Aleksandrijos arkivyskupas, nusiuntė pas senolį
pasiuntinį. Sužinojęs, kad senolis daro stebuklus ir kad viskas, ko jis Dievo
paprašo, būna jam atskleidžiama, ir kad šitaip jis pasakė iš neišmanymo,
arkivyskupas nutarė pagudrauti. Jis tarė: „Aba, aš manau, kad Melchizedekas yra
Dievo sūnus, bet priešgina man sako, kad ne, kad jis tik žmogus, aukštasis
Dievo kunigas. Labai dėl to kamuojuosi, todėl pasiunčiau tavęs pakviesti, kad
pasimelstum ir paprašytum Dievo atskleisti, kaip yra iš tiesų.“ Pasitikėdamas
savo dovana, senolis nedvejodamas atsakė: „Duok man tris dienas, aš paklausiu
Dievo ir atsakysiu.“ Senolis pasišalino ir meldėsi Dievui. Po trijų dienų grįžo
ir pasakė palaimintajam Kirilui, kad Melchizedekas yra žmogus. Arkivyskupas
paklausė: „Iš kur žinai, aba?“ Tas atsakė: „Dievas man parodė visus patriarchus
− jie visi, nuo Adomo iki Melchizedeko, praėjo pro mane. Todėl aš tikrai
žinau, kad tai tiesa.“ Ir senolis pasišalino, pats įsitikinęs, kad
Melchizedekas yra žmogus. Palaimintasis Kirilas labai džiaugėsi.
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius , Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
0 komentarai