Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai. Aba Danielius: „Kūnas klesti tiek, kiek silpsta siela“

× 2/15/2017

Danielius buvo Arsenijaus mokinys. Budėjo prie jo šiam mirštant 449 metais. Sužinojęs, kad Arsenijus jam paliko apsiaustą, vilnonius marškinius ir sandalus, Danielius pasakė: „Nesu jų vertas, bet dėviu, kad jis mane laimintų.“

1. Apie abą Danielių pasakojo, kad kai barbarai užpuolė Skėtę ir kiti tėvai pabėgo, senolis pasakė: „Jei aš Dievui nerūpiu, kam gyventi?“ Tai taręs, praėjo pro barbarų minią ir liko nepastebėtas. Tada sau pasakė: „Matai, Dievas manimi rūpinasi, nes aš vis dar gyvas. Dabar pasielgsiu kaip visi žmonės ir pabėgsiu su tėvais.“

2. Brolis paprašė abos Danieliaus: „Tark man žodį ir aš jo laikysiuosi.“ Tas atsakė: „Niekada nekišk rankos į indą kartu su moterimi ir niekada su ja nevalgyk − taip pavyks bent truputį išvengti paleistuvystės demono.“

3. Aba Danielius pasakojo: „Babilone įtakingo žmogaus dukterį apsėdo velnias. Jos tėvo labai vertinamas vienuolis tarė: „Tavo dukterį gali išgydyti tik mano pažįstami atsiskyrėliai, bet jei tu į juos kreipsiesi, jie iš nusižeminimo atsisakys. Todėl štai kaip padarykime: kai jie ateis į turgų, tu apsimesk, kad nori pirkti jų prekes, o kai jie ateis užmokesčio, paprašysime jų pasimelsti. Tikiu, kad tada tavo dukra pasveiks.“ Atėję į turgų, jie pamatė senolio mokinį, sėdintį su krepšiais ir prekiaujantį, ir nusivedė jį drauge, norėdami užmokėti. Vienuoliui priėjus namus, velnio apsėstoji moteris išėjo pro duris ir trenkė jam per veidą. Tačiau jis tik atsuko kitą skruostą, kaip liepia Viešpats (plg. Mt 5, 39). Velnias, dėl to kentėdamas, suriko: „Koks baisus smurtas! Jėzaus įsakymas varo mane lauk!“ Moteris tuojau pat pasveiko. Kai atėjo senoliai, jiems papasakojo, kas čia įvyko, ir jie šlovino Dievą sakydami: „Štai kaip sutriuškinama velnio puikybė − nusižeminus Kristaus įsakymu.“

4. Dar aba Danielius sakė: „Kūnas klesti tiek, kiek silpsta siela, o siela klesti tiek, kiek nusilpsta kūnas.“

5. Kartą aba Danielius ir aba Amojus leidosi drauge į kelionę. Aba Amojus paklausė: „Kada pagaliau ir mes apsigyvensime celėse, Tėve?“ Aba Danielius atsakė: „Kas nuo šiol mus atskirs nuo Dievo? Dievas yra celėje, tačiau Jis yra ir lauke.“

6. Aba Danielius pasakojo, kad kai aba Arsenijus gyveno Skėtėje, ten buvo vienuolis, kuris vogdavo senolių daiktus. Aba Arsenijus pasikvietė jį į savo celę, norėdamas atversti, kad jis netrikdytų senoliams ramybės. Tarė jam: „Gausi viską, ko norėsi, tik nevok.“ Davė jam aukso monetų, drabužių ir visko, ko šiam reikėjo. Bet brolis vėl pradėjo vagiliauti. Matydami, kad jis nesiliovė, senoliai išvarė jį lauk, sakydami: „Jei brolis nusideda iš silpnumo, reikia tai pakęsti, bet vagį vyk lauk, nes tai kenkia jo sielai ir trikdo visus, kurie gyvena greta.“

7. Štai kaip kalbėjo aba Danielius, [the Pharanite]: „Tėvas Arsenijus mums pasakojo apie Skėtės gyventoją, kilnų ir paprasto tikėjimo žmogų, kuris iš naivumo suklydo ir teigė: „Duona, kurią valgome, iš tiesų yra ne Kristaus kūnas, bet simbolis.“ Du senoliai išgirdo jo kalbas, bet žinodami nepriekaištingą jo gyvenimą suprato, kad taip kalba ne iš piktumo, o iš neišmanymo. Tad atėjo pas jį ir sakė: „Tėve, girdėjome, kad kažkas kalba prieš tikėjimą, esą duona, kurią valgome, iš tiesų yra ne Kristaus kūnas, bet simbolis.“ Senolis atsakė: „Tai aš taip kalbėjau.“ Senoliai jam papriekaištavo: „Nemanyk taip, Tėve, verčiau tikėk Katalikų Bažnyčios mokymu. Mes tikime, kad duona yra Kristaus kūnas, kad taurėje – Jo kraujas, ir kad tai tiesa, o ne simbolis. Dievas pradžioje sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą iš žemės dulkių, ir niekas negalėjo pasakyti, kad tai nėra Dievo atvaizdas, nors ir nebuvo Jo matę, taip ir mes tikime, kad tai iš tiesų Kristaus kūnas.“ Senolis jiems atsakė: „Kol manęs neįtikins tikrovė, aš neįtikėsiu.“ Jie atsakė: „Visą savaitę melskimės Dievui dėl šios paslapties ir tikėkime, kad Dievas ją atskleis.“ Senolis su džiaugsmu išklausė šiuos žodžius ir taip meldėsi: „Viešpatie, žinai, kad aš netikiu ne iš piktos valios, todėl atskleisk man šią paslaptį, Viešpatie Jėzau Kristau, kad nesuklysčiau per neišmanymą.“ Senoliai grįžo į savo celes ir taip pat meldėsi Dievui, sakydami: „Viešpatie Jėzau Kristau, atskleisk senoliui šią paslaptį, kad jis įtikėtų ir neprarastų savo atlygio.“ Dievas išklausė abi maldas. Savaitei pasibaigus sekmadienį jie atėjo į bažnyčią ir visi trys susėdo ant vieno patiesalo, senolis viduryje. Tada jų akys atsivėrė, ir kai ant altoriaus buvo padėta duona, jiems pasirodė, jog tai vaikas. Kai kunigas paėmė duoną ir ją laužė, jiems pasirodė iš dangaus nusileidęs angelas su kalaviju, kuris supylė vaiko kraują į taurę. Kai kunigas laužė duoną į smulkius gabalėlius, angelas lygiai taip pat sukapojo vaiką. Jiems priėjus priimti Švenčiausiąjį, vienintelis senolis gavo gabaliuką kruvinos mėsos. Tai pamatęs, jis išsigando ir sušuko: „Viešpatie, aš tikiu, kad ši duona yra Tavo kūnas, o taurėje Tavo kraujas!“ Mėsa, kurią jis laikė rankoje, tuojau pat virto duona, kaip ir moko paslaptis, ir jis ją suvalgė, dėkodamas Dievui. Tada senoliai jam tarė: „Dievui aiški žmogaus prigimtis, Jis supranta, kad žmogus negali valgyti kruvinos mėsos, todėl Jis pavertė savo kūną duona, o kraują vynu, kad tikintieji galėtų gauti peno.“ Tada jie padėkojo Dievui už senolį, kad jam buvo leista neprarasti atlygio už savo darbus. Ir visi trys džiugūs grįžo į savo celes.“

8. Tas pats aba Danielius pasakojo apie kitą didį senolį, kuris gyveno Žemutiniame Egipte ir iš neišmanymo kalbėjo, esą Melchizedekas yra Dievo sūnus. Apie tai sužinojęs palaimintasis Kirilas, Aleksandrijos arkivyskupas, nusiuntė pas senolį pasiuntinį. Sužinojęs, kad senolis daro stebuklus ir kad viskas, ko jis Dievo paprašo, būna jam atskleidžiama, ir kad šitaip jis pasakė iš neišmanymo, arkivyskupas nutarė pagudrauti. Jis tarė: „Aba, aš manau, kad Melchizedekas yra Dievo sūnus, bet priešgina man sako, kad ne, kad jis tik žmogus, aukštasis Dievo kunigas. Labai dėl to kamuojuosi, todėl pasiunčiau tavęs pakviesti, kad pasimelstum ir paprašytum Dievo atskleisti, kaip yra iš tiesų.“ Pasitikėdamas savo dovana, senolis nedvejodamas atsakė: „Duok man tris dienas, aš paklausiu Dievo ir atsakysiu.“ Senolis pasišalino ir meldėsi Dievui. Po trijų dienų grįžo ir pasakė palaimintajam Kirilui, kad Melchizedekas yra žmogus. Arkivyskupas paklausė: „Iš kur žinai, aba?“ Tas atsakė: „Dievas man parodė visus patriarchus − jie visi, nuo Adomo iki Melchizedeko, praėjo pro mane. Todėl aš tikrai žinau, kad tai tiesa.“ Ir senolis pasišalino, pats įsitikinęs, kad Melchizedekas yra žmogus. Palaimintasis Kirilas labai džiaugėsi.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.