Carlo Bertagnin OFM. Ikonografijos skriptai. Istorija (II)

Ikona gimė krikščionybės pradžioje. Ji buvo praturtinta Bažnyčios teoriniais ir dogmatiniais atradimais, nuvalyta ir nuskaistinta ikonoklastų laikotarpio, įžengė į Bažnyčios gyvenimą ir jame įsišaknijo. Tai teologinis menas suvienijantis savyje estetinius, teologinius ir techninius elementus, todėl galintis per tikėjimą ir maldą kalbėti apie Dievą ir su Dievu.

Toje pačioje ikonoje gali būti pavaizduoti keli įvykiai. Dievui nėra laiko, neegzistuoja „prieš“ ar „po“. Jis yra „šią akimirką“. Visi gyvenimo įvykiai yra viena.

Legenda pasakoja, kad pirmąją ikoną yra nutapęs apaštalas Lukas, pagrindui naudojo stalo, ant kurio valgė šventoji šeima, lentą. Ikonoje buvo pavaizduota Dievo Motina su kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Kitos legendos tvirtina, jog tai yra Čenstachavos Dievo Motinos ikona.

Kopijos

Senieji ikonų meistrai tapydavo patys ir savo piešinių niekam neduodavo. XVI–XX a. ikonas ėmė tapyti ne tik vienuoliai, bet ir pasauliečiai, kurie nežinojo daugelio dalykų. Šiame laikotarpyje gimė Manualai – ikonografų rankraščiai. Deje, ikonografija – tikėjimo išraiška ir gali būti perduodama TIK asmens asmeniui. Tačiau technikos atžvilgiu šie rankraščiai suteikia daug žinių. Juose galima rasti ne tik pačių ikonų, jų veidų ir rankų gestų, bet ir tai kaip turi kristi šviesos ar šešėliai aprašymų. Randami labai gerai nupiešti ir apibūdinti eskizai.

Įdomu, kad rankraščiuose eskizai buvo vaizduojami kaip atspindys. Jeigu ikonos originalas žiūri į kairę, tai eskizas – į dešinę.  Taip daroma dėl to, kad mokiniai šio eskizo linijas apibraukdavo česnako sultimis sumaišytomis su dažais ir prispausdavo popieriaus lapą. Mokinys gaudavo labai puikią ir teisingą kopiją darbui.

Santrauka

Graikų kalbos žodis „ikona“ reiškia atvaizdą, portretą. Paprastai ikona – tai paveikslas, nutapytas natūraliais pigmentais, sumaišytais su kiaušinio tryniu, ant medinės lentos, padengtos drobe ir gruntu. Aureolei ir fonui naudojami gryno aukso lakšteliai.

Šventajame Rašte skaitome, kad kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas, t. y. ikona. Sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą žmogus, deja, nusidėjo ir taip sumenkino Dievo atvaizdą savyje. Kristus, įsikūnijęs Dievo Žodis, yra vienintelis tobulas Dievo atvaizdas. Visi žmonės tėra Kristaus, mūsų Pirmavaizdžio, atvaizdai. Nešiotis savyje Dievo atvaizdą, vadinasi, turėti uždavinį visa kuo į Jį panašėti. Taigi ikona – tai dvasinės tikrovės, gyvenančios kiekviename iš mūsų, atvaizdas. Drauge ji – vienas iš dieviškosios tikrovės pažinimo šaltinių.

Pažinimo ir suvokimo vyksmas apima visas penkias žmogaus jusles: regėjimą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Todėl norėdami perteikti žinią, pažinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, turime pasitelkti visas mūsų jusles paliečiančius ženklus. Bažnyčia sakramentais ir liturgija sužadina visas mūsų jusles, taip skatindama geriau pažinti slėpinius, kuriuos švenčiame. Viešpats į mus prabyla per Šventąjį Raštą, leidžiasi ragaujamas Eucharistijoje, Jį galima užuosti smilkalų dūmuose, Jis mus patepa aliejumi tam tikrų sakramentų metu, Jį galime regėti ikonose. Tačiau ikonos, kaip ir visa liturgija, pranoksta jusles, jos sukelia ir mūsų jausmus: gailestį, malonės prašymą, dėkingumą... Apskritai, ikonos – tarsi langai į anapusybę, Dievo slėpinių pravėrimas.

Ikonos būdingos ne tik Ortodoksų, bet ir Katalikų Bažnyčiai. Pirmosios ikonos pasirodė IV–V amžiuje, t. y. dar iki Bažnyčios skilimo 1054 m. į Rytų ir Vakarų. Po Bažnyčios skilimo ikona ir toliau liko neatskiriama Ortodoksų Bažnyčios meno ir liturgijos dalis, iki XIV amžiaus pabaigos ji klestėjo ir Romos Katalikų Bažnyčioje. Vėliau, Vakarų Bažnyčioje įsigalėjus kitoms meno kryptims ir stiliams, ikonos reikšmė, deja, buvo primiršta. Tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje ikonos vėl prisimintos ir Katalikų Bažnyčioje. Įsivaizduokime Rytų ir Vakarų Bažnyčias kaip jaunikį ir jaunąją, sudarančius vieną nedalomą šeimą. Jų meilės vaisius – ikona. Jei dėl kokios nors priežasties šeima išsiskiria, vaikas keliauja su vienu iš tėvų, tačiau jis jų abiejų vaikas. Taip ir su ikona – abiejų Bažnyčių kūdikiu.

Ikona – tai regimas Neregimojo atspindys, taigi ji nėra Jėzaus fotografija, veikiau ji yra tarsi pasakojimas, ženklais ir simboliais išreiškiantis Jo artumą, perteikiantis Jo į mane nukreiptą žvilgsnį, mane apšviečiančią šviesą. Iš ikonos Jėzus žvelgia į mane, o aš galiu žiūrėti į Jį. Gerbdami ikoną mes jokiu būdu negarbiname atvaizdo, bet garbiname Tą, kurį ji vaizduoja, t. y. mūsų Pirmavaizdį Jėzų Kristų. Ikona tėra priemonė, padedanti melstis ir bendrauti su Jėzumi. Drauge ikona yra tarsi kalba. Kad suprastume kalbą ir galėtume ja kalbėti, turime žinoti žodžių reikšmes, mokėti gramatiką. Ikonos žodynas – tai jos simboliai (spalvos, formos, judesiai). Ikonos gramatika – tai taisyklės (kanonai), kurie nusako tų simbolių išdėstymą.

Ikona mums atskleidžia dangiškąją tikrovę – perkeistą, panardintą Dievo šviesoje, kur nėra nei erdvės, nei laiko. Ji mus kviečia melstis ir panašėti į Tą, kurio atvaizdas esame, siekti krikščioniškojo gyvenimo esmės, būti pripildytiems Jėzaus Dvasios, užlietiems Dievo meilės. Vienintelis įstatymas krikščioniui – mylėti Dievą ir brolius, kaip Jėzus mylėjo mus.

Žmogus tampa tuo, į ką jis žvelgia, su kuo bendrauja, ką kontempliuoja. Žvelgdami į Šventojo atvaizdą ir patys tapsime šventi ir tyri.

Kaip skaitydami Šventojo Rašto knygas girdime gyvą Viešpaties žodį, taip kontempliuodami tapytas ikonas regime išganymo slėpinius. Tai, kas vienur išreiškiama rašalu ir popieriumi, kitur, ikonoje, nusakoma įvairiomis spalvomis ir kitomis medžiagomis.

„Jau keletą dešimtmečių pastebime sugrįžtantį susidomėjimą Rytų ikonų teologija ir dvasingumu. Tai autentiško krikščioniškojo meno augančio dvasinės kalbos poreikio ženklas. Krikščioniškosios ikonos atradimas parodo mums neregimojo Kito žvilgsnį ir leidžia prisilieti prie eschatologinio pasaulio tikrovės. Mūsų autentiškoji tradicija, kuria dalijamės su savo broliais ortodoksais, moko, kad grožio kalba, tarnaujanti tikėjimui, pajėgi pasiekti žmonių širdis ir leisti jiems iš vidaus atpažinti Tą, kurį drįstame atvaizduoti paveiksluose, Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tapusį žmogumi, tą patį „vakar, šiandien ir per visus amžius“ (Žyd 13, 8).“  Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas apie šventųjų atvaizdų gerbimą Duodecimum Saeculum, 10–12.

Šaltinis: “Ikonografijos skriptai”, Kretinga, 1999. Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin OFM (čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta). Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis OFM.

Publikuojama iš: http://www.polia.info/Ikona/Istorija.htm