Šiuo
samprotavimu skleidžiasi patiriamą esmą tiriantis protas. O kas yra pats
protas? Nuosekliai samprotavimo eigoje siūlosi klausimas: kas yra proto esmė? Tad
ženkime protas savityros link. Iki šiol esame aptarę šias savityros prielaidas:
Protinga
prigimtis buvoja tyra.
Protinga
tyra skleidžiasi esmas.
Protas gi tiria kaip pastanga įsivardinti
ir, tuo pačiu, įprasminti esmą. Išskleiskime šį teiginį. Pradėkime nuo
akivaizdybės: bet kokio esmo prigimtis siekia įsisavinti tuos dalykus, kurie
tai prigimčiai yra savi. Kiekvienas gyvis linksta savojo gėrio link. Protingoji
prigimtis siekia įsivardinti ir įprasminti tuos dalykus, kurie leidžia patirti
savąjį, taigi, protingąjį gėrį. Tad protingasis gyvis įsivardija tik ir tik tai,
kas jam yra sava.
Pavyzdžiui, įsivardiju patirtį - tai yra medis - , nes pastarasis yra man kažkuriuo atžvilgiu savas dalykas. Medis gali būti aplinkoje, kurioje atsidūriau dėl savojo noro, ar
nenoro. Man tapo būtina suprasti savaip patiriamą būvį, kurio vientisumo dalimi tapo šis medis. Patirtį įsivardiju nelygu jos paveikumo. Kuo patirtis
yra paveikesnė, tuo kyla didesnė būtinybė pastarąją įsivardinti ir, dar
daugiau, suprasti kaip prasmenį.
Pavyzdžiui, noriai žengdamas taku ir stebiu
tai, kas mane labiausiai patenkina. Vardan šio pasitenkinimo įsivardiju patirtį
(„tai yra takas“) ir šią patirtį paverčiu prasminga („takas yra gražus“). Kita
vertus, jei esu vedamas taku prievarta, pirmiausiai įsivardiju mane paveikusios
prievartos šaltinį („prievartautojai!“). Gražūs palei taką stūksantys medžiai
gali likti ir nepastebėti, nes medžių grožio galimos patirties ir pastarosios prasmingumo
patirtį užgožia neigiama patirtis ir vienintelė toje padėtyje prasminga mintis:
„prievartautojai - padugnės“; „noriu laisvės“! Tuo tarpu medžiai lieka nepažinūs
ir neprasmingi, nes nesprendžia savąjį gėrį neigiančios, t.y. beprasmės būsenos
vargo.
Protas įsisavina esmą, t.y. verčia savuoju gėriu. Šį virsmą vadiname pažinimu. Mūsų aptarimas atskleidžia,
kad pažinimas skleidžiasi suvokiniu ir prasme.
Taigi, pirmiausiai, protingai būtybei
savas žinojimas yra tik tai, ką būtybė įsisavina kaip savą suvokinį: Tai yra medis. Tai ir esu aš. Tai yra
Kažkas. Dabar gi paklauskime: kodėl suvokinys gali būti prasmingas? Medis yra gražus. Aš esu ir man gerai. Kažkas yra gėris.
0 komentarai