Filosofija

Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXV). Protas (I)

× 1/20/2017

Šiuo samprotavimu skleidžiasi patiriamą esmą tiriantis protas. O kas yra pats protas? Nuosekliai samprotavimo eigoje siūlosi klausimas: kas yra proto esmė? Tad ženkime protas savityros link. Iki šiol esame aptarę šias savityros prielaidas:

Protinga prigimtis buvoja tyra.

Protinga tyra skleidžiasi esmas.

Protas gi tiria kaip pastanga įsivardinti ir, tuo pačiu, įprasminti esmą. Išskleiskime šį teiginį. Pradėkime nuo akivaizdybės: bet kokio esmo prigimtis siekia įsisavinti tuos dalykus, kurie tai prigimčiai yra savi. Kiekvienas gyvis linksta savojo gėrio link. Protingoji prigimtis siekia įsivardinti ir įprasminti tuos dalykus, kurie leidžia patirti savąjį, taigi, protingąjį gėrį. Tad protingasis gyvis įsivardija tik ir tik tai, kas jam yra sava.

Pavyzdžiui, įsivardiju patirtį - tai yra medis - , nes pastarasis yra man kažkuriuo atžvilgiu savas dalykas. Medis gali būti aplinkoje, kurioje atsidūriau dėl savojo noro, ar nenoro. Man tapo būtina suprasti savaip patiriamą būvį, kurio vientisumo dalimi tapo šis medis. Patirtį įsivardiju nelygu jos paveikumo. Kuo patirtis yra paveikesnė, tuo kyla didesnė būtinybė pastarąją įsivardinti ir, dar daugiau, suprasti kaip prasmenį.

Pavyzdžiui, noriai žengdamas taku ir stebiu tai, kas mane labiausiai patenkina. Vardan šio pasitenkinimo įsivardiju patirtį („tai yra takas“) ir šią patirtį paverčiu prasminga („takas yra gražus“). Kita vertus, jei esu vedamas taku prievarta, pirmiausiai įsivardiju mane paveikusios prievartos šaltinį („prievartautojai!“). Gražūs palei taką stūksantys medžiai gali likti ir nepastebėti, nes medžių grožio galimos patirties ir pastarosios prasmingumo patirtį užgožia neigiama patirtis ir vienintelė toje padėtyje prasminga mintis: „prievartautojai - padugnės“; „noriu laisvės“! Tuo tarpu medžiai lieka nepažinūs ir neprasmingi, nes nesprendžia savąjį gėrį neigiančios, t.y. beprasmės būsenos vargo.

Protas įsisavina esmą, t.y. verčia savuoju gėriu. Šį virsmą vadiname pažinimu. Mūsų aptarimas atskleidžia, kad pažinimas skleidžiasi suvokiniu ir prasme.

Taigi, pirmiausiai, protingai būtybei savas žinojimas yra tik tai, ką būtybė įsisavina kaip savą suvokinį: Tai yra medis. Tai ir esu aš. Tai yra Kažkas. Dabar gi paklauskime: kodėl suvokinys gali būti prasmingas? Medis yra gražus. Aš esu ir man gerai. Kažkas yra gėris.