Dykumos tėvai. Aba Teodoras (III): „Net jei susimaišytų dangus su žeme, Teodoro tai neišgąsdintų“

18. Brolis tarė abai Teodorui: „Noriu vykdyti įsakymus.“ Senolis pasakė, kad aba Teonas jam kalbėjęs: Noriu pripildyti savo dvasią Dievo.“ Jis nunešė į kepyklą miltų ir iškepė duonos, kurią išdalijo vargšams. Tiems, kam neužteko, jis atidavė pintines, paskui apsiaustą, kurį vilkėjo, ir grįžo į celę, strėnas apsirišęs gobtuvu. Paskui jis kalbėjo, kad vis dar neatlikęs, ką liepia Dievo įsakymas.

19. Kartą aba Juozapas susirgo ir pasiuntė žmogų pas abą Teodorą su tokia žinia: „Ateik pas mane, kad pamatyčiau, kol siela dar neapleido kūno.“ Buvo savaitės vidurys, tad aba Teodoras nenuėjo, o nusiuntė tokį atsakymą: „Jei palauksi iki šeštadienio, ateisiu, o jei iškeliausi, pasimatysime aname pasaulyje.“

20. Brolis tarė abai Teodorui: „Tark žodį, aš žūstu“, o tas sielvartingai atsakė: „Aš pats pavojuje, ką galiu tau pasakyti?“

21. Brolis atėjo pas abą Teodorą pasimokyti iš jo sukti virves. Jis atsinešė virvę. Senolis jam tarė: „Eik ir sugrįžk rytoj rytą.“ Atsikėlęs senolis išmirkė virvę, paruošė viską, ko reikia, ir pasakęs: „Daryk taip ir taip“, jį paliko. Grįžo į savo celę ir atsisėdo. Atėjus laikui, davė broliui pavalgyti ir išsiuntė jį. Brolis grįžo anksti rytą, senolis jam pasakė: „Išardyk savo virvę ir pasiimk, nes panardinai mane į rūpesčius ir pagundas.“ Ir daugiau neleido ateiti.

22. Abos Teodoro mokinys pasakojo: „Šiandien atėjo žmogus parduoti svogūnų ir pripylė jų visą dubenį. Senolis liepė: Pripilk dubenį kviečių ir duok jam.“ Buvo dvi krūvos kviečių – vienoje geri kviečiai, kitoje nesijoti. Aš pripyliau dubenį nesijotų kviečių. Senolis pažvelgė į mane supykęs ir nuliūdęs, aš iš baimės kritau kniūbsčias ant žemės ir sudaužiau dubenį. Kai puoliau senoliui į kojas, jis pasakė: Kelkis. Tai ne tavo, o mano kaltė, nes aš tau taip liepiau.“ Jis prisipylė pilną skreitą gerųjų kviečių ir atidavė juos svogūnų pardavėjui.“

23. Kartą aba Teodoras su broliu ėjo semti vandens. Brolis nuėjo pirmas ir pamatė ežere drakoną. Senolis tarė: „Eik ir užlipk jam ant galvos.“ Bet tas išsigando ir nėjo. Tada nuėjo senolis. Pabaisa jį pamatė ir spruko į dykumą, tarsi susigėdusi.

24. Abos Teodoro paklausė: „Jei staiga ištiktų nelaimė, aba, ar tu išsigąstum?“ Senolis atsakė: „Net jei susimaišytų dangus su žeme, Teodoro tai neišgąsdintų.“ Jis meldė Dievo atimti iš jo baimę, todėl jo taip ir klausinėjo.

25. Apie jį pasakojo, kad nors buvo įšventintas diakonu Skėtėje, jis atsisakė atlikti šias pareigas ir daug kur nuo jų bėgo. Kiekvieną kartą senoliai jį grąžindavo į Skėtę, sakydami: „Neapleisk savo diakonystės.“ Aba Teodoras jiems kalbėjo: „Leiskite, pasimelsiu Dievui, kad jis man tikrai pasakytų, ar privalau dalyvauti liturgijoje.“ Jis taip meldėsi Dievui: „Jei tavo valia, kad stovėčiau šioje vietoje, padaryk, kad aš tuo neabejočiau.“ Jam pasirodė liepsnos stulpas, nuo žemės iki pat debesų, ir balsas tarė: „Jei gali tapti kaip šis stulpas, eik ir būk diakonu.“ Tai išgirdęs jis nutarė nepriimti šių pareigų. Kai nuėjo į bažnyčią, broliai jam nusilenkė sakydami: „Jei nenori būti diakonu, bent palaikyk taurę.“ Bet jis ir to atsisakė, tardamas: „Jei nepaliksite manęs ramybėje, aš iš čia išeisiu.“ Jį paliko ramybėje.

26. Apie jį pasakojo, kad nusiaubus Skėtę jis iškeliavo gyventi į Fermę. Pasenęs pasiligojo. Jam nešė maistą. Ką pirmas atnešdavo, jis atiduodavo antram, ir taip toliau ką gaudavo iš pirmesnio, atiduodavo paskesniam. Atėjus laikui valgyti, valgydavo tai, ką tuo metu kas būdavo atnešęs.

27. Apie abą Teodorą pasakojo, kad kai jis apsigyveno Skėtėje, atėjo demonas ir norėjo įsikurti jo celėje, bet senolis pririšo jį lauke prie durų. Paskui dar vienas demonas norėjo įeiti, ir tą surišo. Atėjo trečias demonas, pamatė anuodu surištus ir paklausė: „Ko judu stovite lauke?“ Jie atsakė: „Jis sėdi viduje ir neleidžia mūsų.“ Demonas pamėgino įsibrauti jėga. Senolis ir jį surišo. Išsigandę senolio maldų, jie ėmė prašyti: „Paleisk mus.“ Senolis tarė: „Eikite šalin.“ Ir jie nuėjo, labai sumišę.

28. Vienas iš tėvų taip pasakojo apie abą Teodorą iš Fermės: „Vieną vakarą užėjęs radau jį vilkintį suplyšusį abitą krūtinė nuoga, ant jos kybojo gobtuvas. Taip atsitiko, kad pas jį atėjo didis žmogus. Jis pasibeldė, senolis nuėjo atidaryti durų, priėmė jį ir atsisėdo prie durų pasikalbėti. Aš paėmiau jo apsiausto kraštą ir pridengiau pečius. Bet senolis ištiesė ranką ir jį numetė. Kai svečias išėjo, paklausiau senolio: Aba, kam taip padarei? Tas žmogus atėjo pasimokyti, gal jis buvo sukrėstas.“ Senolis man atsakė: Apie ką tu kalbi, aba? Ar mes žmonių vergai? Darome tai, kas būtina, o visa kita nesvarbu. Jei jis nori pasimokyti, tegu mokosi, jei nori būti sukrėstas, tegu būna. Aš priimu žmones toks, koks esu.“ Ir liepė savo mokiniui: Jei kas nors ateis manęs aplankyti, neslėpk nieko iš pagarbos mano žmogiškumui, bet jei valgysiu, sakyk tiesiai jis valgo, jei miegosiu, sakyk – jis miega.“

29. Kartą pas senolį atėjo trys vagys, du jį laikė, o trečias pasiėmė viską, ką tas turėjo. Pasiėmęs knygas, norėjo paimti ir abitą. Senolis paprašė: „Neimkite jo.“ Bet tie nepaklausė. Tada jis rankomis nustūmė abu vagis. Tai matydami jie labai išsigando. Senolis jiems tarė: „Nebijokite, padalykite viską į keturias dalis: tris pasiimkite, o vieną palikite man.“ Jie taip ir padarė, senoliui pasiliko abitas, su kuriuo jis eidavo į synaxis.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, 
Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.


Kategorijos:

0 komentarai