Aras Lukšas. B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? (I)

Prieš 64 metus per Raguvos girioje surengtą čekistinę operaciją žuvo nepaprasto talento poetas Bronius Krivickas. Tai pačiai plunksnos brolių plejadai kaip ir Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Nyliūnas ar Vytautas Mačernis priklausęs B. Krivickas svajojo paskirti savo gyvenimą kūrybai, tačiau karas ir sovietinė okupacija privertė poetą stoti į kario kelią.

„Nes man ruduo yra kaip tikras brolis/Nes laukiam mes abu likimo to paties/Ir lapų auksu, putinų karoliais/Papuošime dienas, netekusias vilties.“ Taip viename savo eilėraštyje rašė Bronius Krivickas. Rašė, tarsi nujausdamas, kad ir jam bus lemta žūti drauge su rudeniu. Gimęs niūrų ir pilką lapkritį, poetas krito kovoje rugsėjį – kaip ir tame eilėraštyje, auksu besidengiant pamiškėms, kuriose lyg kraujo lašai raudonavo putinų uogos. Krito, taip ir nesulaukęs savo 33-iojo gimtadienio.

Ir šis, ir daugelis kitų brandžiausių B. Krivicko eilėraščių gimė miškuose, tamsiuose ir drėgnuose bunkeriuose ar nuošaliuose vienkiemiuose. Matyt, toji kūrybos branda buvo dėsninga – suvokdamas, kad bet kuri gyvenimo minutė gali būti paskutinė, poetas buvo itin atidus kiekvienam būties mirksniui. Taigi būtent tuomet, 1948–1949 metais, jau žuvus broliui Juozui ir kritus dar vienam talentingam partizanų poetui Mamertui Indriliūnui, B. Krivickas sukūrė gražiausius savo sonetus ir išvertė pluoštą vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango von Goethe's eilėraščių.

B. Krivickas iš tiesų buvo kitoks nei daugelis pogrindžio kovotojų, kuriuos šiandien galime matyti išlikusiose tų dramatiškų laikų nuotraukose. Kitoks ir savo būdu, ir išvaizda. Nedidelio ūgio, kiek pliktelėjęs, stamboką nosį „pabalnojęs“ akiniais, vilkintis ne uniforma, o paltu, galvą prisidengęs ne kariška kepure, bet skrybėle, jis miškuose atrodė lyg miesto inteligentas, atklydęs čionai pailsėti nuo kasdienio šurmulio ir įkvėpti gurkšnį tyro oro. Tačiau po šiuo apvalkalu slypėjo ir drąsa, ir vyriškumas, ir tas ypatingas dalies lietuvių inteligentų pasiryžimas stojiškai ir be iliuzijų pasitikti visai mūsų tautai skirtą lemtį.

Tad kas iš tiesių buvo B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? Ir kas lėmė jo apsisprendimą paimti į rankas šautuvą ir išeiti į miškus. Galbūt tai, kad šis literatas priklausė jauniausiai to meto inteligentų kartai, atėjusiai į universitetų auditorijas 1939-aisiais. O šioji, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „Vytauto Mačernio karta“ pasižymėjo ypatingu, nesumeluotu patriotizmu ir gebėjimu drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus. Šiai kartai priklausė ir daugiau jaunų literatų, nacių okupacijos metais susispietusių į Vinco Mykolaičio-Putino globojamą neoficialų būrelį: ten buvo ir V. Mačernis, ir A. Nyka-Nyliūnas ir Gediminas Jokimaitis, ir K. Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Tačiau nė vienas iš čia paminėtų poetų nepasirinko aktyvios ginkluotos kovos. V. Mačernis 1944-aisiais žuvo nuo atsitiktinio artilerijos sviedinio skeveldros, kiti sugebėjo kažkaip prisitaikyti prie niūrios sovietinės realybės, dar kiti pasirinko emigranto dalią.

Apie pastarąjį variantą svarstė ir B. Krivickas. Tačiau atėjus lemtingai akimirkai poetas taip ir nepasitraukė į Vakarus. Kodėl? Galimas dalykas, dėl savotiško naivumo. Kaip pamatysime vėliau, B. Krivickas leidosi įtikinamas, kad sovietiniai okupantai, 1940-aisiais beatodairiškai naikinę ir prievartavę lietuvių tautą, dabar, baigiantis baisiausiam žmonijos istorijos karui, staiga taps humaniški ir nebeengs mūsų žmonių. Pamatysime ir tai, jog toks tikėjimas buvo žiauri klaida: poetas mėgins kažkaip susigyventi su sovietine sistema, tačiau pakaks vos kelių mėnesių suprasti, kad dabar belieka tik vienas – ginkluoto pasipriešinimo – kelias. Šį kelią pasirinks ir du B. Krivicko broliai. Ir abu sulauks tos pačios lemties.

Tad gal vis dėlto sprendimo pasilikti Tėvynėje ir ginti ją ginklu šaknys slypėjo šeimoje? Kad atsakytume į šį klausimą, meskime žvilgsnį į ankstyvuosius B. Krivicko gyvenimo metus.

Išpranašavo sau kančią

B. Krivickas gimė 1919 metų lapkričio 17 dieną Pasvalio valsčiaus Pervalkų kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. Be Broniaus čia augo dar šeši vaikai: seserys Ona, Veronika ir Stasė bei broliai Jonas, Antanas ir Juozas. Broniui sulaukus dešimties, tėvai pardavė turėtą 28 ha ūkį ir nusipirko 80 ha žemės netoli Suosto, pačioje Latvijos pašonėje. Ten baigęs pradžios mokyklą, Bronius įstojo į Biržų gimnaziją, kur ir ėmė skleistis jo literatūrinis talentas. Tai galima spręsti iš 1935 metų žurnale „Ateitis“ paskelbtos žinutės apie Biržų gimnazijos moksleivio B. Krivicko kūrybos skaitymus. O tokių vakarų būta ne tik Biržuose, bet ir Pasvalyje, Šiauliuose, Panevėžyje.

B. Krivickas aktyviai dalyvavo gimnazijos literatų būrelio veikloje, beje, kartu su E. Matuzevičiumi ir M. Indriliūnu. 1938-aisiais jis pelnė pirmąją premiją „Ateities“ paskelbtame rašinių konkurse. „Mes ryžtamės su patvarumu, su valia vykdyti savo pareigas Tėvynei, o pavojaus valandai išmušus dėl jos laisvės negailėti savo gyvybės“, – savo rašinyje skelbė konkurso nugalėtojas, nė nenujausdamas, kad iki tos lemtingos valandos lieka vos keleri metai. O tuomet B. Krivickas savo gyvenimu ir mirtimi įrodys, jog tai nebuvo vien tuščios deklaracijos.

1939-aisiais būsimas partizanas pasirinko literatūros studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, nė nenumanydamas, kad pateko tarp paskutinių studentų, kuriems pavyks studijas baigti anksčiau, nei Lietuvą okupavę naciai uždarys universitetą. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete B. Krivickas jau reiškėsi ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei redaktorius: būdamas pirmakursis jis jau redagavo tą pačią „Ateitį“, vėliau – leidinį „Studentų dienos“, jo noveles, pjeses, kritikos straipsnius spausdino ir tokie solidūs žurnalai kaip „Naujoji Romuva“ ir „XX amžius“. Būsimas kovotojas aktyviai veikė studentų ateitininkų meno draugijoje „Šatrija“. Per ją susipažino su iš visos Lietuvos į studijas susirinkusiais literatais, kurie vėliau buvo pavadinti žemininkų karta.

1940-aisiais sovietiniams okupantams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą B. Krivickas tęsė studijas Vilniuje, kur tuo metu veikė Humanitarinių mokslų fakultetas. Pirmoji sovietinė okupacija nespėjo drastiškai pakeisti poeto likimo. Kaip, beje, ir nacių okupacija, kurios pradžioje universitetas dar veikė. Tiesa, visas studentų korporacijas bei būrelius rudieji okupantai uždraudė, bet „Šatrija“ neoficialiai veikė ir toliau. Jai priklausė jau minėti M. Indriliūnas, G. Jokimaitis (vėliau sovietų ištremtas į Sibirą), V. Mačernis, A. Nyka-Nyliūnas, K. Bradūnas, E. Matuzevičius, taip pat būsimasis literatūros tyrinėtojas, prozininkas ir vertėjas Kazys Umbrasas, būsima tautosakininkė ir poetė Pranė Aukštikalnytė (vėliau – Jokimaitienė), rašytojas, žurnalistas, meno kritikas ir dailininkas Paulius Jurkus, būsimas literatūrologas bei rezistentas, o vėliau sovietinio gulago kankinys Antanas Strabulis ir daugelis kitų, šiandien mažiau prisimenamų kūrėjų.

„Šatriją“ globojęs profesorius V. Mykolaitis-Putinas tuomet sakė jau seniai laukęs tokių daug žadančių Lietuvai grožinės literatūros kūrėjų ir literatūros mokslo žmonių. O gabiam beletristui kritikui ir dramaturgui B. Krivickui profesorius buvo numatęs netgi savo asistento vietą. Tiek profesoriui, tiek Broniaus bendramoksliams didelį įspūdį paliko B. Krivicko diplominis darbas, skirtas lyriko Jono Aisčio-Aleksandriškio idėjų pasauliui. Daug dėmesio šiame darbe diplomantas skyrė kančios ir jos prasmės motyvams. „Didžiausioje savo įtampoje kančia, prisiimama su patvariu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos kančios ištiktas, tarytum nugali ją, peržengdamas jos ribą ir patekdamas džiaugsmingos ekstazės sritin. (...) Tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, tik kaip per herojiškai nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės, priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią. Tai neišvengiama ir prasminga“, – rašė B. Krivickas, dar nenujausdamas, kad po poros metų jam pačiam teks stoti į paties apdainuotą kančios ir atpirkimo kelią.