Vytis Valatka. Pirmykščio sniego bėdos (II)

Pirmykštis sniegas, svarstęs, nutarė nekristi,-
Tiek daug aukštybėse pusiau baigtų darbų -
Taurių pradėtų skundai pradedą įgrįsti,
O kritus, galima prie jų nebesugrįžt- baugu...

Ir ką gi jam paspęs metus pralaukus žemė?
Egzotiška gėle ar įrištu šalčiu
Laukimo salę puoš, pilna tylių vilčių?
Taip miela jas barstyt, tačiau ar bus, kas semia?..

Ar bus, kas benuspręs, kaip bus - seklu, gilu?
Ar vardan tos gelmės aukotis vėlėi verta?
Trumpam tvirtai pirmaut rikuotėj gaivalų,
Belaukiant apkaltos? Pakaks! Gal kitą kartą...