Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXXIV). Būtinoji savimonė

Sąmoningas žmogus teigia save - ‚aš esu‘ - kaip visada esantįjį. Tai yra pamatinis žmogaus savęs kaip esmo teigimas. Lygia greta esmą kaip savą būtinai įsivardija kaip prasmenį: ‚aš esu Kažkas‘, t.y. prasmuo,  o ne niekas. Pavyzdžiui: aš esu lietuvis, Mindaugas.  Tokiu būdu žmogus įgalina savojo esmo vertę ir būvio prasmę.

Įsiprasmindamas ir įsivardydamas tampu tapatus pats sau kismo tėkmėje: visada esu tas pats esantysis. Nuolat teigdamas save esantį kaip sau tapatų siekiu kuo labiau savąjį esmą įbūtinti. Trokštu save išgyventi kaip kuo didesnį gėrį. Trokštu kuo labiau išgyventi savojo būvio ir vardo vertę. Trokštu būti pranašesniu – asmenybe.

Būtinas savojo tapatumo teigimas atskleidžia žmogaus troškimą būti ir būti kaip jam tapačiu esančiuoju, t.y. savastingu esmu. Žmogus visada nori būti kaip jam pačiam brangi įsivardijama savastis. Nes protas prigimtinai ir primygtinai teigia esmo prasmenį, o ne esmo nyksmą. Protas negali teigti to, ko nėra. Protas visada teigia jam iš prado savas, taigi, tapačias esmes. Net ir nyksmą protas teigia kaip esmingai esančius būvius. Pavyzdžiui: to (kas yra) jau nebėra. Mąstantysis gi žmogus nuo manančiojo ir skiriuosi tuo, kad protingai įsivardija nyksmo beprasmybę ir, suklusdamas pamatiniam klausimui apie jo paties ir viso, kas yra būtinumą, tyrinėja jam savą ir būtiną esmą, tyrindamas pastarąjį nuo ne-būties, t.y. nuo ne-būtinų įsivaizdinimų. Savyje tarpstantis (taigi, ne saviapgaulėje pasimetęs) protas visada tyrina būtinąsias esmes.

Tad, kaip jau esame aptarę, protui sava būtinųjų dalykų esmėtyra randasi tik dėka pačio žmogaus rūpesčio savo paties būtinumu. Savęs nyksmą patiriantis ima abejoti savimoningai teigiamo ‚‘ būtinumu. Abejojantis ima klusti: kas aš esu? Jis žengia nepažinimo atrasties link bei imasi esmingos savityros: kas esu ‚aš‘ iš tiesų? Klūstantis iš tiesų savojo ‚‘ nebeteigia kaip būtinojo būvio ir tik jam pačiam galiojančios, vadinasi, saviapgaulios „tiesos“. ‚Aš‘ tampa atpažįstamas kaip ribotas, įvaizduojamas ir saviapgaulus savęs monėjimas. Tai, kas yra iš tiesų yra anapus neįgalaus savęs kaip būtino kažkokio riboto ir tariamai pranašaus prasmens teigimas.

Kas esu tas, kuris esu iš tiesų?   



Kategorijos:

0 komentarai