RSS
Facebook
Šviesa
išnyra iš Tamsos.
Ar pamename,
kaip buvo Pradžioje, kai dar nieko nebuvo? Nepamename. Nes Dievas pasaulį sukūrė
„iš nieko“ (ex nihilo). Tai reiškia,
kad be Dievo valios kūrinija iš esmės yra tas „niekas“. Nepasiduokime palaidos
vaizduotės ir jos apžavais susigundžiusio proto klaidatikyste. Nebuvo jokios „dieviškos
medžiagos“, iš kurios būtume buvę sukurti. Nebuvo nieko. Tebuvo Kūrėjas ir jo
Žodis, per kurį Jis savo valia sukūrė
tai, kas yra. Štai taip tame „niekyje“ esame įgalinti būti kaip Dievo
atvaizdai (Pr 1,27). Kadangi nusisukome nuo Įbūtintojo ir kartu nuo Jo mumyse
palaikomos savosios dieviškosios savasties (ikonas),
likome gūdžiai vieniši, suvirstantys į tąjį niekį, kurio Dievas nepalaiko
būtyje. Šis niekas yra siaubingas, nes
beviltiškas.
Taip, Dievas
buvo ir yra anapus to nenusakomo „nieko“. Kaip ir Pradžioje, taip ir dabar. Tik
anuomet iš niekio išnirusi ir per Viešpatį sukurta kūrinija tarpo Dievo
akivaizdumu – Pradžia ir Pabaiga. Dabar gi niekis tapo akivaizdžiai beprasmišku
ir beviltišku.
Šiandien gi
atgimė Viltis.
Viešpaties
gimimas yra Dievo akivaizdumo įvykis. Tai - Dievo išnirimas iš nuodėmės
suniekintos kūrinijos tamsos. Kūrėjas atėjo būti tarp mūsų kaip žmogus, kad perkurtų pasaulį naujai kūriniją įbūtindamas savo nenusakomoje Artumoje.
Pripažink
savo niekybę. Ir apglėbk Šviesą visa būčiai įgalia širdimi. Visa prigimties
Viltimi.
mk
"Niekio įbūtinimas", tai bent! Palaidos vaizduotės apžavai ir ja susigundžiusio proto klaidatikystė nerodo, jog nebuvo niekio, kuriame esame įgalinti būti Dievo atvaizdai, bet nusisukome nuo Įbūtintojo ir nuo savasties ikonų. Mes likome gūdžiai vieniši siaubingame niekyje, kuris yra beprasmiškas, nes yra beviltiškas. Bet nieko! Šiandien gi atsitiko akivaizdumo įvykis. Pripažink savo niekį ir savo savasties ikoną, ir įbūtink naujai kūriniją.
AtsakytiPanaikintiNu argi negražu?
Verum et pulchrum est, va tep :)
AtsakytiPanaikinti