RSS
Facebook
Susigrūdame
prie prakartėlių ir sveikiname gimusį Viešpatį, lyg stiebdamiesi patirti Dievo
artumą. Nes, pagaliau, Dievas yra su mumis. Dievas, kurio vardas yra Emanuelis!
Nesižavėkime tik išore. Patirkime Dievo artumą įsileisdami Jo šviesą į savo
širdis. Į savo tamsoje paskendusias širdis. .... Nusigręžkime nuo švytinčių
eglučių, nuo gluminančio jų žibesio, kuris žadina tik paviršutinišką „kalėdinę
nuotaiką“. Visgi tame žavesy Dievo nėra. Dievas gimsta tyrumos tamsoje. Dievas
gimsta širdyse. Dievas ateina per su tamsa besigrumiančios širdies tyrumą ... kad,
pagaliau, išsklaidytų tamsumas.
Viešpaties
Gimimas juk buvo toksai: Marija ir Juozapas nerado priebėgos Beatliejuje. Ir
jiedu išėjo į tamsią naktį, ieškodami priebėgos tyrumoje. Priebėga gi tapo
paprasta piemenų ola. Ten buvo šalta ir tamsu. Matyt gyvulių alsavimas šiek
tiek šildė olos orą. Galbūt ruseno laužiukas. Žmonijos skurdas ir vos rusenanti
„kažko gero, kažko tikro“ viltis –
štai kas buvo toje oloje.
Ir
štai Marija pradėjo gimdyti. Ir štai Dievo šviesa atėjo į pasaulį anos tyrumos
tamsoje ...
Bet kaip gi galėjo
ateiti Šviesa, jeigu ji buvo, yra ir visada bus. Juk žinome, kad „visa per Jį atsirado, ir be Jo
neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,3). Dievas yra viso, kas yra įbūtintojas. Tad mūsų
pasaulis negali būti be Dievo esaties, t.y. be savojo Įbūtintojo.
Bet kodėl
mes Jo akivaizdžiai nematome? Kodėl mūsų širdys aklos ir vaizdiniai riboti? Kodėl
į akis pirmiausiai lenda eglučių žibėjimas, o ne Dievo šviesa.
Todėl, kad iš
esmės mums Dievo nereikia. Nes mes įsibūtiname patys save. Tai – atskirties nuo
Dievo pasekmė. Dievo - viso, kas yra
Įbūtintojo - šviesa yra anapus mūsų kaip žmonių susivokimo. Mes įsibūtiname
kaip žmonės, kurie nesuvokia Dievo mums būtinumo. Ir nors esame tik dėka Dievo
valios, gyvename tarsi šios Amžinosios Esaties ir nėra, ir niekada nėra buvę.
Beatliejuje
susibuvusiems žmonėms tarpe Dievas nebuvo būtinas. Ir nors tik dėka Jo
Beatliejuje tuo metu buvę žmonės tegalėjo būti ir susibūti, tie žmonės nežinojo,
kad Dievas yra jų Įbūtintojas. Nors ir neakivaizdus, tačiau būtinas. Jie
negyveno Dievu kaip pačia giliausia ir būtiniausia prigimties esme. Jie tuo
netikėjo. Ir Dievo jie neatpažino.
Tačiau ten
tyrumoje Dievas gimė kaip žmogus, kad pasirodytų geros valios žmonėms, kas Jis
esąs prigimties tiesumoje. Dievo šviesa Mergelės Marijos įsčiose tapo žmogumi
ir šiandien Jis gimė, kad būtų tarpe mūsų ir atskleistų mums Didį slėpinį – Jo
būtinumą iš prigimties.
mk
0 komentarai