Meditacija: Šviesa iš Tamsos, arba Niekio įbūtinimas (I)

Susigrūdame prie prakartėlių ir sveikiname gimusį Viešpatį, lyg stiebdamiesi patirti Dievo artumą. Nes, pagaliau, Dievas yra su mumis. Dievas, kurio vardas yra Emanuelis! Nesižavėkime tik išore. Patirkime Dievo artumą įsileisdami Jo šviesą į savo širdis. Į savo tamsoje paskendusias širdis. .... Nusigręžkime nuo švytinčių eglučių, nuo gluminančio jų žibesio, kuris žadina tik paviršutinišką „kalėdinę nuotaiką“. Visgi tame žavesy Dievo nėra. Dievas gimsta tyrumos tamsoje. Dievas gimsta širdyse. Dievas ateina per su tamsa besigrumiančios širdies tyrumą ... kad, pagaliau, išsklaidytų tamsumas.

Viešpaties Gimimas juk buvo toksai: Marija ir Juozapas nerado priebėgos Beatliejuje. Ir jiedu išėjo į tamsią naktį, ieškodami priebėgos tyrumoje. Priebėga gi tapo paprasta piemenų ola. Ten buvo šalta ir tamsu. Matyt gyvulių alsavimas šiek tiek šildė olos orą. Galbūt ruseno laužiukas. Žmonijos skurdas ir vos rusenanti „kažko gero, kažko tikro“ viltis – štai kas buvo toje oloje.

Ir štai Marija pradėjo gimdyti. Ir štai Dievo šviesa atėjo į pasaulį anos tyrumos tamsoje ...     

Bet kaip gi galėjo ateiti Šviesa, jeigu ji buvo, yra ir visada bus. Juk žinome, kad „visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1,3). Dievas yra viso, kas yra įbūtintojas. Tad mūsų pasaulis negali būti be Dievo esaties, t.y. be savojo Įbūtintojo.

Bet kodėl mes Jo akivaizdžiai nematome? Kodėl mūsų širdys aklos ir vaizdiniai riboti? Kodėl į akis pirmiausiai lenda eglučių žibėjimas, o ne Dievo šviesa.

Todėl, kad iš esmės mums Dievo nereikia. Nes mes įsibūtiname patys save. Tai – atskirties nuo Dievo pasekmė. Dievo - viso, kas yra Įbūtintojo - šviesa yra anapus mūsų kaip žmonių susivokimo. Mes įsibūtiname kaip žmonės, kurie nesuvokia Dievo mums būtinumo. Ir nors esame tik dėka Dievo valios, gyvename tarsi šios Amžinosios Esaties ir nėra, ir niekada nėra buvę.

Beatliejuje susibuvusiems žmonėms tarpe Dievas nebuvo būtinas. Ir nors tik dėka Jo Beatliejuje tuo metu buvę žmonės tegalėjo būti ir susibūti, tie žmonės nežinojo, kad Dievas yra jų Įbūtintojas. Nors ir neakivaizdus, tačiau būtinas. Jie negyveno Dievu kaip pačia giliausia ir būtiniausia prigimties esme. Jie tuo netikėjo. Ir Dievo jie neatpažino.

Tačiau ten tyrumoje Dievas gimė kaip žmogus, kad pasirodytų geros valios žmonėms, kas Jis esąs prigimties tiesumoje. Dievo šviesa Mergelės Marijos įsčiose tapo žmogumi ir šiandien Jis gimė, kad būtų tarpe mūsų ir atskleistų mums Didį slėpinį – Jo būtinumą iš prigimties.

mk 


Kategorijos:

0 komentarai