Dvasios gyvenimas

Dykumos tėvai: Aba Teodoras (I): „Kam eiti du kartus?“

× 12/08/2016

Teodoras mokėsi vienuoliškojo gyvenimo Skėtėje, veikiausiai pas Makarijų Didįjį. Jis buvo išsilavinęs žmogus, įšventintas į diakonus, bet iš nusižeminimo atsisakė eiti šias pareigas. Po pirmojo Skėtės nusiaubimo jis iškeliavo į Fermę, kurią Paladijus aprašė kaip „Egipto kalną <...> didžiosios Skėtės dykumos pakraštyje“.

1. Aba Teodoras iš Fermės įsigijo tris geras knygas. Atėjo pas abą Makarijų ir sako: „Turiu tris puikias knygas, iš kurių gaunu naudos; broliai irgi jas skaito ir gauna naudos. Sakyk, kaip pasielgti, − laikyti jas sau ir broliams ar parduoti ir išdalyti pinigus vargšams?“ Senolis taip atsakė: „Tavo veiksmai geri, tačiau užvis geriausia nieko neturėti.“ Tai išgirdęs, jis pardavė knygas, o gautus pinigus išdalijo vargšams.

2. Vienas brolis, gyvenęs Celijoje kaip atsiskyrėlis, pajuto nerimą. Nuėjo apie tai papasakoti abai Teodorui iš Fermės. Senolis jam tarė: „Eik, sumenkink savo siekius, pasižadėk klusnumui ir gyvenk su kitais.“ Vėliau jis sugrįžo pas senolį ir pasakė: „Su kitais nerandu ramybės.“ Senolis jam atsakė: „Jei nerandi ramybės nei vienas, nei su kitais, kam tapai vienuoliu? Ar ne tam, kad kęstum išmėginimus? Sakyk, kiek metų nešioji abitą?“ − „Aštuonerius metus.“ − „Aš nešioju abitą septyniasdešimt metų, bet nė dienos nejutau ramybės. O tu nori pasiekti ramybę per aštuonerius metus?“ Išgirdęs šiuos žodžius, brolis sustiprintas išėjo.

3. Brolis atėjo pas abą Teodorą ir tris dienas meldė jo, kad tartų bent žodį, tačiau nesulaukė atsako. Nuliūdęs išėjo. Senolio mokinys paklausė: „Aba, kodėl netarei jam nė žodžio? Matai, jis išėjo nuliūdęs.“ Senolis atsakė: „Nekalbėjau su juo, nes jis bastūnas, kuris siekia sau šlovės kitų žodžiais.“

4. Dar jis sakė: „Jei tavo draugas pasidavė paleistuvystės pagundai, jei gali, ištiesk jam ranką ir ištrauk iš jos. Bet jei jis pasidavė erezijai ir tu negali jo perkalbėti, greičiau nuo jo atsiskirk, nes jei uždelsi, jis ir tave gali nusitempti į duobę.“

5. Apie abą Teodorą iš Termės kalbėjo, kad svarbiausiais jis laikė skurdą, asketiškumą ir atsitolinimą nuo žmonių.

6. Kartą aba Teodoras ilsėjosi su broliais. Kol valgė, jie gėrė pagarbiai, bet tylomis, net nepasakydami „atsiprašau“. Aba Teodoras pasakė: „Vienuoliai pamiršo gerą elgesį, net „atsiprašau“ nesako.“

7. Brolis paklausė: „Aba, ar pritarsi, jei aš kelias dienas nevalgysiu duonos?“ Senolis jam atsakė: „Gerai padarysi, aš irgi taip dariau.“ Brolis pasakė: „Norėjau nunešti savo avinžirnius į kepyklą, kad juos sumaltų.“ − „Jei eini į kepyklą, kodėl nepaprašai, kad iš jų iškeptų duonos? Kam eiti du kartus?“

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.