RSS
Facebook
Tiek
manančiojo, tiek mąstančiojo savęs pažinimą riboja, o kartu ir
skatina siekis įsibūti ir įsigalinti vardan savęs kaip tvariojo gėrio
patyrimo.
Pasitikėjimą
savimi kurpiantys teiginiai ‚aš tave pažįstu‘ arba, ‚aš save pažįstu‘
yra girdimi dažnai. Pastaraisiais teiginiais žmonės teigia tam tikrą
pažinimo ir pasitikėjimo savimi mastą, t.y. galią kitų ir savo paties
atžvilgiu. Abejais atvejais teigėjas teigia save ir savo galią žmonių
tarpe būti tam tikru būdu. Būtent savęs įgalinimas, t.y. savęs kaip
gėrio teigimas kildinant galios savyje jaudulį, ir yra savęs bei
kitų pažinimo teigimo tikslas. Tokia savęs kaip būties gėrio teigimo
nuostata nukreipia patirčių ieškojimą iškirtinai malonumo linkme:
Aš
trokštu savęs kaip gėrio. O savęs kaip gėrio patirtis turi būti gėrybinga:
įvairiopai man gera ir maloni. Visada siekiu, kad man būtų gera būti
- čia ir dabar, ir visada. Dėl šio pamatinio siekinio vengiu man negerų
patirčių. Tuo labiau tų, kurie menkina mano kaip žmogaus savivertę!
Toks
savęs nyksmo įžvalgos stokojantis manantysis visais patirties atvejais
siekia tvirtinti savąjį aš kaip būtinai tvarų bei sau ir kitiems
vertingąjį gėrį. Netvarumo nepripažįstantis ir manymu nuo savojo aš
nyksmo besislepiantis manantysis kitaip negali: jam būtina įgalinti
savojo aš būsmą. Iš tiesų, manantysis tvirtina būtent savaip
menamo ir aistringai godojamo riboto aš suvokinį, kurį anas įvaizduoja
pasitelkdamas jam pasiekiamų prasmingų, nes gėrybingų, vaizdinių pagalba. Manantysis
įgalina save tik kaip menamą tikrovę jam gėrybingo suvokinio ribose.
Mąstantysis
gi save pažinti siekia jam visada mįslingo begalinio klausimo apie tai, kas
iš tiesų yra lauke. Dar kartą pažvelkime mąstančiojo kelią nuo
suklusimo iki savęs pažinimo įžvalgos. Kaip jau ir esame aptarę, nyksmo
patirtis paskatina įsisąmoninti ‚aš‘ išnykimo grėsmę. Todėl mąstančiojo
įsibūtinimo ir įsigalinimo būdas atsiremia į klausimą apie tai, kas iš tiesų
yra. Grėsmingai kildinamas būtiškasis suklusimas ir klausimas apie būtį
įveikia vardan įsigalinimo įvaizduojamų suvokinių apie save apgaulumą bei
ribotumą bei paskatina Tiesa grįstos savižinos poreikį: kas aš esu iš
tiesų? Kaip man būti, kad niekada nesunykčiau? Atvirkščiai, sutapčiau su ir
pats tapčiau amžinai tvariu gėriu? Kaip įsibūti ir įsitvarinti nenykstančiame
gėryje? Kaip man išspręsti nyksmo manyje bėdą?
To,
kas iš tiesų yra tyrà, visada remiasi esminiu savęs įbūtinimo poreikio
išpildymu.
Esminga
tyrà tyrina esmą. O esmą pagrindžiančios savosios esmės,
t.y. savasties, tyrà kildina naują ir tyrą santykį su pačiu
savimi.
0 komentarai