RSS
Facebook
Pasiklausykime darnios įžvalgos apie
dvasios milžinus. Šis sielos reginys sutampa su čia mūsų aptariamu mąstančiojo
būviu:
"Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,
Skausmingų abejonių lydima,
Tačiau be aimanų, be skundo, susikaupus ir iš lėto
Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta.
Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė
Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį
Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis."
"Kaip nykią naktį dykumų keliu smėlėtu,
Skausmingų abejonių lydima,
Tačiau be aimanų, be skundo, susikaupus ir iš lėto
Į priekį smelkiasi naujoji milžinų karta.
Jinai netrokšta pergalės. Ir žino, kad lauktoji pažinimo saulė
Pro nežinios tirštuosius debesis jai niekad nenušvis,
Bet išvidinio nerimo pilna ji veržias, nugali pasaulį
Ir pagaliau sumerkia tamsoje šviesos pasilgusias akis."
(V.Mačernis, Vizijos. Pabaiga)
Ką reiškia ši darnioji įžvalga apie tamsoje šviesos pasilgusių akių sumerkimą?
Jau aptarėme, kad, savojo nyksmo lemtį patiriantis mąstantysis klūsta ir suvokia savųjų suvokinių apie save ir savo aplinką ribotumą. Irstančios esaties,
t.y. tai,
kas yrà tuo
pačiu sykiu ỹra,
skausmingą mįslę sau atskleidęs žmogus ima vaduotis iš saviapgaulaus būtiško
teigimo (ribotos patirties ir suvokinių) ir tariamai būtinų gėrybių savinimosi.
Žmogus patiria asmenybės pamatus sukrečiantį nežinojimą. Tada žmogus kelia sau esmingąjį klausimą apie būtį,
Pradą ir Tiesą: kas yra tai, kas iš tiesų
yra? Kas yra viso, kas yra
šaltinis (pradas)? Kaip protingai būti, kad su visa, kas yra kildinančiu pradu susibūtum?
Klūstantis ir klausiantis būvis,
nežinojimas, tirianti bei tyrinanti esmėtyra yra proto pradų atverties vyksmas.
Ir visa tai tėra vadavimąsis iš nežinojimo - tamsumos.
Mąstymas skleidžiasi
kankinančioje tamsos vienatvėje. Mat pavidalų regėjimą savomis akimis saulės
(ar dirbtinėje) šviesoje lydi protinga suvokties neišbaigtumo nuojauta. Ji
neišvengiamai prislegia. Mąstantysis
merkiasi, t.y. tveriasi sieloje nuo „šviesių“ pavidalų įsisavinimo, o tuo pačiu
ir savojo aš gėrybingumo teigimo.
Tamsos patirtis šviesoje yra iš tiesų skausminga.
Mąstantysis sąmoningai renkasi būti
patirties skurdžiumi. Nes mąstantysis
nuolat išgyvena klausimą tamsoje vardan blankios Tiesos pažinimo šviesos. Jis iš
tiesų ir nepaliaujamai merkia tamsoje
šviesos pasiilgusias akis.
0 komentarai