Carlo Bertagnin OFM. Ikonografijos skriptai. Istorija (I)

Krikščioniškoji ikonografija gimė krikščionybės pradžioje. Ją įtakojo trys skirtingos kultūros:

1. Judaizmas. Buvo draudžiama daryti bet kokį Dievo atvaizdą (Iš 20,34). Šis draudimas skirtas tam, kad išsaugotų Dievo išrinktą tautą nuo pagoniškų dievų garbinimo, kad ji nesimelstų kaip pagonių tautos. Bet Dievas šį įstatymą paliko lankstų (pav. Dievo duotas bronzinis žaltys, Sandoros skrynia, padaryta Jo įsakymu; Mozės ir Abraomo relikvijos). Betšelyje VI a. rastoje sinagogoje viskas buvo išpuošta mozaikomis, kuriose vaizduojama Sandoros skrynia ir daugybė kitų simbolių. Kitoje sinagogoje, rastoje Mezopotamijoje III a., buvo nupaišytas visas biblinių siužetų ciklas.

2. Graikų (helenistinė) kultūra. Joje atvaizdas – paveikslas, skulptūra visuomet turėjo paslapties charakterį. Net buvo manoma, kad kai kurie atvaizdai turi magiškų savybių. Šioje kultūroje atvaizdai buvo gerbiami (bet ne garbinami), atvaizdas buvo dalis tos realybės, kurią jis išreiškė.

3. Romos imperijos (lotynų) pasaulis. Lotynų aplinkoje atvaizdas turėjo juridinį ir religinį aspektą. Romėnų pasaulio (I a. pr.Kr. – IV a.), vyravusio Egipto teritorijoje, aplinkoje paveikslai galėjo pavaduoti artimą žmogų, giminaitį, kurio nėra namuose (pav.: išvykęs į karą). Atvaizdas galėjo net juridiškai pavaduoti gyvą asmenį.

Imperatoriaus atvaizdas prilygo jam pačiam. Jis būdavo nutapomas ir išsiuntinėjamas į visas šalies vietoves. Atvaizdas galėjo gauti dovanų, palikimą, dalyvavo teisme kaip pats imperatorius.

Šių atvaizdų, vadinamų Fayum portretais, yra išlikę labai daug. Jie būdavo tapomi ant lentos. Kai asmuo buvo namuose, paveikslai – laikomi rėmeliuose. Kai asmuo mirdavo, atvaizdas būdavo padedamas ant sarkofago. Tuo būdu pabrėždavo, kad asmuo nemirė, kad jis gyvas toje šeimoje. Sarkofaguose taip pat būdavo išpaišomi veidai. Tai turėjo religinį aspektą. 

Tai labai svarbu žinoti, kad suprastume iš kur ikonografija ėmė ženklus, techniką, stilių.

Iki II a. nebuvo ikonografijos meno, nes krikščionių bendruomenės buvo mažytės, neturėjo pastovių susirinkimo vietų, valstybės vadinamos sektomis ir persekiojamos, todėl negalėjo vaizdiniais išreikšti savo religijos, perteikti jos.

II–IV a. vystėsi pirmoji krikščioniško meno rūšis – didaktinė priemonė perduodanti tikėjimo tiesas.

Pirmosios bendruomenės nebuvo turtingos, kad galėtų pasisamdyti menininkus, kurie pajėgtų ištapyti maldos vietas. Visi menininkai buvo pagoniškojo kulto veikėjais. „Didachėje“ sakoma, kad visiems žinomiems ano meto menininkams, norintiems tapti krikščionimis, katechizacijos metu patariama pakeisti profesiją, atsisakyti pagoniško meno.

Vienintelė vieta, kur ankstyvoji krikščionybė galėjo vystyti savo meną buvo katakombos. Tai buvo ir susirinkimų ir laidojimų vieta. Tiek katakombose, tiek namų bažnyčiose krikščioniškasis menas pasiėmė pagonišką meną ir jį sukrikščionino išreikšdamas Senojo ir Naujojo Testamentų turinį. Pav.: šv.Petro katakombose randame Kristų tokį, kaip Apolonas – ratuose arklių vežamą į saulę, ar kaip filosofą mokantį savo mokinius. 

Randame daugybę kitų simbolių, pvz.:

313 metais Romos imperatorius Konstantinas paskelbė krikščionybę imperijos religija. Naujoji sostinė Konstantinopolis (dabar Stambulas), tapo politiniu, religiniu, kultūriniu ir meno centru. Visa Romos imperija buvo vieninga, bet egzistavo dvi sostinės. Konstantinopolis norėtas ir statytas imperatoriaus ant senų Bizantijos miesto pamatų. Rytinė imperijos dalis pavadinta Bizantija, likusi – Romos dalimi. Susidarė Rytų ir Vakarų rajonai. IV a.pab. (395 m.) imperija suskilo į dvi dalis. Bizantija apėmė visą Balkanų pusiasalį, Kretos salą, Kiprą, visas Graikijos salas, Mažąją Aziją, Siriją, Palestiną, Albanus, Armėniją, Kaukazą ir kai kuriuos Juodosios jūros miestus.

Tame laikotarpyje (313–395 m.) vyko įvairūs Bažnytiniai susirinkimai, kurie svarstė klausimus apie Kristaus asmenį. Peržiūrėjo Jo prigimtį: žmogiškumą, dieviškumą. Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų dėka iškilo Bažnyčios tikėjimo simboliai.

Kadangi krikščionybė buvo valstybinė religija ir nebuvo atskirta nuo valstybės (abi sudarė vieną instituciją), tai ir menas, įtakotas bei vystytas imperatorių turėjo sakralinį charakterį ir išreiškė galią. Visi menininkai dirbo naujos krikščioniškos valstybės naudai. 392 m. išleistas ediktas: „Imperatorius – Dievo vietininkas žemėje“. Dvasinis patriarchas buvo rūmų kapelionu. Valstybė ir Bažnyčia buvo dvi imperijos kolonos, ant kurių laikėsi visa imperijos valdžia. Tuo laikotarpiu labiausiai paplitęs kryžių ir relikvijų garbinimas. Tačiau šiame garbinime dar nebuvo sąmoningumo, visas supratimas dar persunktas pagonybe.

Eusebijus Cezarietis aprašo Kristaus, Petro, Pauliaus, kankinių ikonas. Labai gaila, bet mūsų nepasiekė nė viena to laikotarpio ikona ar technika.

Pati seniausia ikona „Laiminantis Kristus“ (baltais rūbais), išdėliota iš marmuro yra IV a.pab. Tai nėra tikra ikona – tai piešinėliai, kurių yra pilna ir katakombose, jų negalima pavadinti ikonomis ta prasme, apie kurią mes kalbame.

V a. atskilus Vakarų (Romos) imperijos daliai, Rytinė imperijos dalis įgijo vis didesnę reikšmę (nes čia gyveno imperatorius). Jos reikšmė vis kilo ekonominėje, religinėje ir politinėje srityse. Čia buvo meno vystymosi centras. Bet tuometinis krikščioniškas menas turėjo graikų ir rytų charakterio bruožus.

Daugybė erezijų kalbėjo apie Jėzaus asmenį. 451 m. Chalkedono susirinkimas paskelbė, kad Kristus yra tiktas Dievas ir tikras žmogus, šios dvi prigimtys yra neatsiejamos, bet nesusimaišiusios (visos erezijos žaidė šiais dviem dalykais). Susirinkimų nutarimai kildavo erezijų dėka, nes reikdavo išsiaiškinti Bažnyčios nuomonę tuo klausimu.

Išsiaiškinus Jėzaus prigimtį, išryškėjo ir Marija ne tik kaip žmogus, bet ir kaip Dievo Motina. Ji Dievo motina todėl, kad Kristuje yra abi prigimtys.

Negalime pasakyti, koks Dievas yra, tai žino tik Jis vienas. Galime pasakyti, tik koks Jis nėra. Visi susirinkimai apie tai kalba tik neigiama forma. Bažnyčia niekada nerėmė savo dogmų stebuklais.

Susiformavo mintis: Kristus yra Tėvo atvaizdas (apie tai kalba Naujasis Testamentas), o visi šventieji yra Kristaus atvaizdas.

Iki VI–VII a. ikonos ant lentos buvo tapomos enkausto technika (karšto vaško pagrindu). Spalvos maišomos su vašku, arba naudojamas spalvintas vaškas. Ši technika buvo labai paplitusi sen.Egipte ir sen.Romos imperijoje. Fayum portretai taip pat atlikti Šia technika. Net stilius per šimtmečius išsilaikė tas pats. Vėliau enkausto technika buvo apleista, nes vašku paišyti labai sunku. Šie paveikslai ilgai nesilaikydavo šiltose vietose. Nuo VIII a. atsirado nauja – kiaušinio trynio technika, vadinama „sausa“. Ja truputį sunkiau išgauti spalvų perėjimą, nes jos viena kitoje netirpsta ir nesimaišo.

Bizantinio meno evoliucija buvo sutrikdyta ikonoklastijos krizės (726–843 m.). Ikonoklastai (kovotojai prieš ikonas) rėmėsi Senojo Testamento draudimu daryti paveikslus, aiškindami, jog taip rizikuojama palinkti į stabmeldystę. Jie pasižymi eretinėmis idėjomis. Draudimą gynė taip pat ekonominiais bei politiniais sumetimais. Jų priešinikai ikonodulai (ikonų gerbimo šalininkai  gynė ikonų bei jų kulto teisėtumą.

Ikonoklastinių kovų metu, paveikslų gynėjai ikonografijai suteikė teologinius – mokslinius pagrindus: Viešpats gali būti vaizduojamas, nes Jis pats save pavaizdavo Įsikūnijime: „Vaizduojamas Tas, kuris pasirodė“ (Jonas Damaskietis).

Jonas Damaskietis buvo vienas iš ikonodulų, gynusių ikonografiją, tuo laikotarpiu, kai imperatorius

Trirankė Marija

Konstantinas IV naikino ikonas. Jonas Damaskietis parašė tris traktatus gynusius ikonas ir jų garbinimą. Už tai jam buvo nukirstos rankos. Jis ilgai meldėsi prieš Marijos ikoną ir nubudo su ataugusiom rankom. Kaip padėką prie Marijos ikonos uždėjo rankos formos votą. Toliau tradicija tai perėmė ir ėmė tapyti Mariją su trimis rankomis.

Svarbu atskirti GERBIMĄ (ikonų) ir GARBINIMĄ prideramą tik Dievui (lot. venerare – pagerbimas, atminimo gerbimas, bet tai ne tas pats, kas Dievo garbinimas, garbė Jo asmeniui – lot. adorare). Atnaujinus bizantinį meną, buvo sutvirtintas ikonų, kaip regimosios teologijos, vaidmuo, jas padarant neatskiriama tikėjimo bei liturginio gyvenimo dalimi.

Bizantinis menas paplito Imperijoje ir už jos ribų įgaudamas ypatingas savybes. Taip kūrėsi įvairios mokyklos: kretiečių, graikų, venecijiečių, bulgarų, slavų, koptų, armėnų, rusų.

XVII–XVIII a. vakarietiško meno ir minties veikiamas ikonografijos menas patyrė stiliaus bei teologinį smukimą. Ikonografija išliko tiktai Rusijoje, Graikijoje ir Balkanuose (ortodoksų šalyse). Tuo laikotarpiu Rusijoje gimė dar viena technika, kuri suteikė galimybę vienu metu pripaišyti labai daug ikonų. Ji vadinosi „ežerėlio“ – šlapia technika, kurioje spalvos labai skystos ir jų paruošiama labai daug. Piešinys liejamas, ir kol vienas džiūna, ta pačia spalva galima piešti kitą.

Nuo XIV a. Vakarai pasirinko savitą kelią. Krikščioniškas menas buvo įtakotas pasaulietinio meno, jis nusakralino ikonas, iš sakralinio meno liko tik religiniu menu. Ypatingai XVII–XVIII a. prasideda stilistinis ir teologinis nuosmukis. Tuo pat metu Rusijoje imama tapyti ir Vakarietiška technika – aliejiniais dažais.

Tačiau tai buvo ir Bažnyčios klestėjimo metas. Buvo didelė ikonų paklausa privačiam naudojimui. Iki šiol ikonos buvo tapomos tik vienuolynuose. Pasauliečiai perpaišydami ikonas nežinojo simbolių prasmės todėl daug simbolių buvo prarasta.

Ikonos autorius – meistras – tapydavo pačias smulkiausias ikonos detales: veido bruožus, plaukus, įrašydavo raides, nes jos yra ikonos pavadinimas. Įrašą būtinai padarydavo pats autorius, nes ikona, tarsi liturginė knyga – istoriškai yra rašoma teptuku. Visa kita – ruošė lentą, ją gruntavo, dažais dengė didelius plotus – ikonografo mokinys ar pagalbinis ikonografas.

Šaltinis: “Ikonografijos skriptai”, Kretinga, 1999. Medžiagą surinko ir dėstė br. Carlo Bertagnin OFM (čia pateikta medžiaga autoriaus neperžiūrėta). Iš italų kalbos vertė br. Paulius Vaineikis OFM.

Publikuojama iš: http://www.polia.info/Ikona/Istorija.htm