Salomėja Jastrumskytė. Paalsa


















mano pabudintojau
ir mano naktie -
kai sužaliuos sienos

bastūnui - lazdos pražydėjimas,
o namu būdamas
skelsi iš plytų stebuklą


ir dykuma susivienys
molis iš naujo sujungs mus
apvali ir plokščia žemė
susieis į vienintelę vagą
patekėjimas su laida nesiliaudami
šoks viršum šulinio


ir tas krentantis byrantis augantis sluoksnis
jį nusibrauki nuo vokų
ne nuo senatvės
valktis aprengsiąs damastą


šuoliui į naktį
kryčiui į šulinį



Nuotraukoje - "Astroliabijų melancholija, LXIV valandos", 100x100, drobė, akrilas, anglis. Salomėja Jastrumskytė,  2016.


 
Kategorijos:

0 komentarai