mano pabudintojau
ir mano naktie -
kai sužaliuos sienos
bastūnui - lazdos pražydėjimas,
o namu būdamas
skelsi iš plytų stebuklą
ir dykuma susivienys
molis iš naujo sujungs mus
apvali ir plokščia žemė
susieis į vienintelę vagą
patekėjimas su laida nesiliaudami
šoks viršum šulinio
ir tas krentantis byrantis augantis sluoksnis
jį nusibrauki nuo vokų
ne nuo senatvės
valktis aprengsiąs damastą
šuoliui į naktį
kryčiui į šulinį
Nuotraukoje - "Astroliabijų melancholija, LXIV valandos", 100x100, drobė, akrilas, anglis. Salomėja Jastrumskytė, 2016.
0 komentarai