Mindaugas Kubilius. Gręžkimės į liturginius Rytus.

Dievas išlaiko žmogaus gyvastį ir visą kūriniją nuolatiniu kūrybos aktu. Kaip gi išgyventi Dievą, kuris mane išlaiko? Kaip man sueiti su juo į man savastingą santykį? Kaip įsisavinti mano paties žmogiškumo šerdį - patį  žmogaus prigimties pamatą ir gyvasties šaltinį? Kaip tapti Amžinybei tarpstančia gyvastimi?  

Kaip būti 

„lyg medis,

pasodintas prie tekančio vandens,

duodantis vaisių laikui atėjus,

tas kurio lapai nevysta“ (Ps 1,3)? 

Vienas cistersų vienuolis taip išsitarė apie slėpiningą Dievo artumą: „Dievas yra šerdyje. Dievas yra kitka nei šerdis. Dievas yra šerdies viduje, skrodžiantis šerdį ir anapus šerdies, arčiau šerdies nei pati šerdis.“  

Dievas yra paslėptyje. Ir Dievą pasiekti tegalima tik tikėjimo aktu nutiesiamu tiltu. Bet kodėl mano Kūrėjas yra toks neakivaizdus, kodėl jis slepiasi nuo jį mylinčio žmogaus? Žmogus juk nori regėti čia ir dabar, ir visa prigimtimi apglėbti visą prigmties taip godojamą pilnatvės pažadą. Nuodėmės prigimtyje sužeistam žmogui gi sunku sutikti, kad jis negali prigimtiniu protu ir, juo labiau, akių rega Dievą pažinti ir kitaip Kūrėją įsisavinti. Viešpats gi panoro, kad tikintis pranoktų iš skurdaus egoizmo kylantį nekantrumą. Privalu tikėti ir sūniškai pasitikėti giliai prigimties slėpinyje apsireiškiančiu Dievu.   

Žmogus yra sukurtas kaip viso sukurtojo pasaulio išbaigtumas – kaip imago mundi. 

Žmogus yra skurtas kaip savo prigimtyje atspindintis Kūrėją – kaip imago Dei. 

Žmogus yra sukurtas kaip Dangaus ir Žemės jungtis. 

Nuodėmės gi tamsa išgujo iš žmogaus savimonės šį Kūrėjo žmogui dovanotą prigimtinės vienovės tapatumą. Tad prigimtyje įsikūrusios mirties (būtent, šėtono) vedinas žmogus ieško pilnatvės jam savame pasaulyje (imago mundi). Tačiau jis užmiršta ar net paniekina prigimtinį Kūrėjo savumą (imago Dei). 

Tačiau per Įsikūnijimo dėka su mirtinga niekybe sužalota žmogaus prigimtimi susitapatinusio Dievo Sūnaus Mirtį ir Prisikėlimą Kūrėjas išvadavo kūriniją iš mirties vergijos ir per įsūnytuosius (t.y. krikščionis) kūrinija ir vėl gali šlovinti Kūrėją visa sava šerdimi. 

Eucharistijos, t.y. Dievo Sūnaus mirties ir prisikėlimo, slėpinyje (t.y. liturgijoje) kūrinija Šventosios Dvasios galia ir Dievo vaikų lūpomis išgieda Kūrėjo šlovę:  

„Šlovinkite Viešpatį!

Šlovinkite Viešpatį iš dangaus –

Šlovinkite Jį aukštybėse!

Šlovinkite Jį, visi jo angelai, –

Šlovinkite Jį, visos jo dangiškos galybės!

Šlovinkite Jį, saule ir mėnuli,

Šlovinkite Jį, visos mirksinčios žvaigždės!

Šlovinkite Jį jūs, dangaus aukštybės, 

ir jūs, vandenys virš dangaus skliauto!

Visa tešlovina Viešpatį vardą,

nes jis tarė, ir visa buvo sukurta.

Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams,

nustatė darną, kuri niekados nesikeis.

Šlovinkite Viešpatį nuo žemės –

jūs, jūros pabaisos ir vandenyno gelmės,

Jūs, ugnie ir ledų kruša, sniege ir šalna,

audros vėjau, vykdantis jo žodį!

Jūs, kalnai ir visos kalvos,

vaismedžiai ir visi kedrai!

Jūs, laukiniai žvėrys ir galvijai,

žemės šliužai ir padangių paukščiai!“ (Ps 158,1-10)

Įsikūnijusio Kūrėjo Dievo Sūnaus atpirkta ir Kūrėjo Šventosios Dvasios pašventina krikščionija tarpsta Eucharistijoje prigimtine Kūrėjo ir kūrinijos vienove. 

„Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi,  kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.“ (Rom 8,20-25)

Mes esame pašaukti sutapti su Dievu Jo šventume. Ir jokiu būdu nesame to verti. Dievo malonės galia mus duotas tikėjimas, viltis ir meilė – didžiosios Dvasios dovanos, įgalinančios žmogaus prigimtį  dalyvauti Švč. Trejybės asmenų vidiniame gyvenime. Tik mumyse dvelkiančios Dvasios galia mes, krikščionys, žengiame per nežinojimo bedugnę, išsižadėdami iš nuodėmės kilusio savimylaus žmogaus ribotumo (t.y. egozimo). Jeigu žinotume, mums nereikėtų tikėjimo; jei  regėtume, nereikėtų vilities. Ir meilė nebūtų savęs išsižadėjimas ir Dievo atrastis, o tik savęs – lyg dievo - mylėjimas.       

„O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.“ (Rom 8,26-27)

Ne iš savęs, bet Dvasios dėka galime sutapti su Tuo, kuris mus čia ir dabar kuria ir palaiko būtyje. Ir šventina Dvasia per savo Kraują kiekvieną gyvasties akimirką. 

„Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8,14-15). 

Tikėjimu atsiduodame Dvasios vedimui, kuriuo Ji mus - lyg medį - įstato gyvastimi plūstančioje Dievo šerdyje. 

Neapsigaukime. Mūsų dienomis yra apstu tikėjimo surogatų, kurie neišveda žmogaus iš tamsos, bet įkalina joje, įkalina saviaupgauliose komforto zonose tikėjimo į Dievą vardu. Vienas jų – liturginės maldos nukreipimas į žmogų. 

Viešpaties Apaštalams perduotas liturginių rytų (ad orientem) simbolis atliepia esmingą tikėjimo akto struktūrą. Žvelgdami į Rytus gilioje Kristaus kapą menančioje tyloje žengiame kartu su Kristumi (kunigu in persone Christi) į Tėvo glėbį, kuris ir yra visa ko, kas yra ir gali būti šerdis ir šaltinis. 

Liturginė rytų kryptis padeda atpažinti savyje Kristaus kapo tylą ir atsiverti žmogystą perkuriančios Dvasios vedimui. Tik taip veikia tikėjimo malonė. 

Taigi, tikėjimo aktas susideda iš dviejų pamatinių dėmenų:

Pirmasis – malonės mūsų valiai suteikta galia savęs palaidojimas Kristaus kape (Rom 6,1-4);

Antrasis – žmogiškumo Prikėlimas Viešpatyje grynąją „Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6,4), t.y. Šventąją Dvasia, kai esame apvelkami Prisikėlusiuoju (Gal 3,27).   

Išbaigtai ši tikėjimo akto struktūra yra atspindėta liturginės maldos krypties ad orientem simbolyje, kai Krikšto sakramentas (pirmasis dėmuo) įgalina Eucharistijos slėpinį (antrasis dėmuo).   

Tuo tarpu kunigo atsikreipimas į žmones, dažniausiai ignoruojant net Kryžiaus simbolį (kuris privalo būti ant altoriaus ir perskirti kunigą ir tikinčiuosius), suvelia tikėjimo akto struktūrą. „Į žmones“ ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai nusikreipęs kunigas prie altoriaus buvoja ne į Tėvo slėpinį amžinai vedančiu Kristaus asmeniu, o tiesiog žmogiškuoju kliuviniu tikinčios sielos pastangai atrandant savyje ant Kryžiaus marinamo Viešpaties slėpinio. Įprastai štai tokiu būdu buvojantis kunigas jaučiasi - ar net (nelygu formacijai) žinosi! - privaląs užpildyti liturgijos metu bet kokią tylą nuolatiniu „šventišku“ užkalbėjimu ... kad tikintieji net neįtartų, jog čia ir dabar TIKROVIŠKAI miršta Viešpats. 

Manding jis tai daro nuoširdžiai ir tėviško (pastoracinio) rūpesčio vedinas. Tačiau nusikreiptumu „į žmones“ jis iššaukia „tikėjimo“ ne slėpiningu Dievu, o „Dievo atstovu“ prisistatančio žmogumi surogatą. Ir tikėjimo aktas neįvyksta. Žodis apie Dievą, telieka ... į tuštybę suvirstančiu oro virpesiu. Nes Žodis tampa Kūnu, vadinasi, prikelia mūsų žmogiškumą tik pirmiausiai jį numarindamas tikėjimo aktu – per Viešpaties mirties ant Kryžaisu ir visiškai Jį suniekinusio Kapo tylos slenkstį.

Nesant šio Tikėjimo akto Tėvo slėpinio tikrumos tariamai „liturginiame“ žmonių triukšme nebelieka. Ilgainiui, nebelieka ir tikėjimo. Tik žmogiškieji „savęs“ kūrybingieji šventimai ... mirštančio imago mundi atspindžiai.  

Grįžkime prie tikėjimo ir prie Prisikėlimo. Ad orientem!