RSS
Facebook
Tūlam žmogėnui kyla pagrįstas
kausimas: ką tokio naujo galėtume
pažinti apie save? Ko mes savyje dar nepažįstame? Iš esmės, čia keliame
klausimą apie pažinimo poreikį. Toli gražu atsakymas nėra akivaizdus. Žmogus
siekia gėrio tiek, kiek išgyvena ir įsisąmonina poreikį kažkokio gėrio siekti. Pažinimas yra taip pat gėris. Pažinimas iš
esmės susijęs su klausimu apie gėrį, kurio žmogus nori siekti. Domiuosi ‚kas tai yra‘ tik dėl to, kad atrasčiau
ir įsisavinčiau su ‚tuo, kas man yra reikalinga‘
susijusį gėrį.
Aptartoji skirtis tarp manančiųjų ir mąstančiųjų išryškėjo tik dėl esminio žmogaus poreikio įsisąmoninti
blogį ir gėrį: kas yra tai, kas iš tiesų
yra? Mąstantysis išgyvena prigimtinį lūkestį būti žlugdantį nyksmą ir, todėl, kildina klausimą apie jam būtiną
nenykstamą būtį, idant su ja sutaptų.
Taigi savęs pažinimo pastanga kyla iš nyksmo savyje patirties, būtent, išnykimo
grėsmės. Tik dėka šios patirties suklūstama ir kyla būtinasis kausimas apie Tiesą:
kas yra tai, kas iš tiesų yra ir kaip su tuo būtinai esančiuoju susibūti?
Prigimtis kildina poreikį pažinti save kaip būtiną
būtybę.
Manantysis, kaip
jau ištyrinėjome, Tiesai neklūsta, nes neigia išnykimo grėsmę manančiu
tvirtinimusi saviapgauliuose gėrio pavidaluose. Manantysis tarpsta patikimą aš
būvį įgalinačioje malonių patirčių sekoje: jam gerai, kaip yra – kad tik
tęstųsi ir dargi gerėtų. Tad jis užsiduoda tik tuos klausimus, atsakymai į kuriuos
leidžia gerinti savijautą ir malonų būvį kuo ilgiau ištęsti. Tokia yra
savaipgaulų gėrį įsisavinančio manančiojo
būvio esmė. Manančiajam savęs pažinimas ribojasi su tik jam pačiam savu
gėriu: turimos bei patiriamas gėrybės yra tapačios aš savivokai. Aš esu tiek,
kiek gėriuosi savimi dėka įsisavintų gėrybių.
Jeigu įsisavinto gėrio pakanka, nebelieka jokių klausimų apie gėrio kaupimą.
Naujas iššūkis kaupti atsiranda sulig poreikiu siekti naujų gėrybių ir savęs
kaip šių gėrybių savininko patirties gėrio. Esmėtyra manančiajam yra beprasmiškas žodis. Dar daugiau: abejonė gėrio
turėjimo ir savęs kaip pamatinės gėrybės išgyvenimu griauna manančiojo asmenybės pamatą. Juk be
gėrio įsisavinimo vardan savęs kaip gėrio patirties jis nieko daugiau ir
neturi. Ir nenori. Nes savęs kaip galimai kitokio jis neatpažįsta ir neturi
jokio būtino poreikio pažinti iš esmės.
Pažinimo poreikis tiesiogiai
susijęs su savęs įbūtinimo mastu. Manančiojo
mastas yra gėrybių daugio įsavinimas vardan savęs kaip gėrybingos ypatos
patirties. Mąstantysis gi, suabejojęs
savo paties būtinuoju tvarumu, taigi, ir savojo aš gėrybiškumu - nes suvokia neišvengiamo nyksmo grėsmę ir visiško
sunykimo lemtį – iš esmės atmeta išorinių gėrybių kaupimą kaip savojo aš
tvarumo laidą ir ima kauptis savyje savojo
būtinumo atradimo linkme. Taigi mąstantysis ima kaupti būties pažinimą vardan susitapatinimo su
tuo, kas iš esmės yra ir nekinta. Čia
prasideda mąstančiajam būdinga esminė
žmogui veikla – esmėtyra.
0 komentarai