RSS
Facebook
La
Nef:
Ši knyga yra tikras dvasinis tylos apmąstymas: kodėl ėmėtės tokios gilios
refleksijos, kurios paprastai nėra laukiama iš Dieviškojo kulto ir sakramentų
disciplinos kongregacijos prefekto, besirūpinančio labai konkrečiais su
Bažnyčios gyvenimu susijusiais reikalais?
Kardinolas Robert
Sarah:
„Pirmoji Dievo kalba yra tyla.“ Thomas
Keatingas, komentuodamas šią gražią ir turtingą šv. Kryžiaus Jono mintį savo
darbe Invitation to Love (liet.
„Kvietimas mylėti“), rašo: „Visa kita yra tik prastas vertimas. Norėdami
suprasti šią kalbą, turime išmokti tylėti ir ilsėtis Dieve.“
Atėjo
metas iš naujo atrasti tikrą prioritetų tvarką. Metas vėl grąžinti Dievą į mūsų
reikalų centrą, į mūsų veiksmų ir gyvenimo centrą – vienintelę Jam pritinkančią
vietą. Tokiu būdu mūsų krikščioniškoji kelionė galės suktis aplink šią Uolą,
formuotis tikėjimo šviesoje ir semti iš maldos, kuri yra tylos akimirka,
intymus susitikimas, kuriame žmogus stovi akis į akį su Dievu, kad Jį garbintų
ir išreikštų savo sūnišką meilę.
Neapgaudinėkime
savęs. Tai iš tikro yra neatidėliotina – iš naujo atrasti Dievo pajautą. O
Tėvas leidžiasi pasiekiamas tik tyloje. Šiandien Bažnyčiai labiausiai reikia ne
administracinės reformos, dar vienos pastoracinės programos ar struktūrinio
pokyčio. Tokia programa jau egzistuoja: tai programa, kurią mes visada
turėjome, ją gavome iš Evangelijos ir gyvosios Tradicijos. Jos centras yra pats
Kristus, kurį mes turime pažinti, mylėti ir kurį turime sekti, kad galėtume
gyveti Jame ir per Jį, kad galėtume perkeisti mūsų pasaulį, degraduojantį, nes
žmonės gyvena taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Kaip kunigas, kaip ganytojas,
kaip prefektas ir kaip kardinolas savo prioritetu laikau mokymą, jog tik Dievas
gali patenkinti žmogaus širdį.
Manau,
kad esame mūsų žiniasklaidos valdomos visuomenės skleidžiamo dirbtinumo,
egoistiškumo ir pasaulio dvasios aukos. Mes pasineriame į kovas dėl įtakos, į
konfliktus su kitais žmonėmis, į tuščią aktyvizmą ir pasiduodam narcisizmui. Esame
išpuikę apsimetėliai, valios valdyti kaliniai. Dėl titulų, profesinių ar
bažnytinių pareigų darome niekšiškus kompromisus. Tačiau visa tai galiausiai išsisklaido
kaip dūmai. Savo naująja knygą norėjau pakviesti krikščionis ir geros valios
žmones įeiti į tylą; be jos mes gyvename iliuzijoje. Vienintelė mūsų dėmesio
nusipelnanti realybė yra Dievas, o Jis yra tylus. Dievas laukia mūsų tylos, kad
galėtų save atskleisti.
Todėl
tylos pajautos atgavimas yra prioritetas, neatidėliojama būtinybė. Tyla
yra svarbesnė už bet kurį kitą žmogaus darbą, nes ji išreiškia Dievą. Tikra
revoliucija kyla iš tylos, ji veda mus prie Dievo ir prie kitų, kad galėtume
nuolankiai jiems tarnauti.
Kodėl, Jūsų manymu,
tylos idėja yra tokia svarbi? Ar tyla reikalinga, kad rastume Dievą, ir kokia
prasme „ji yra didžiausia žmogaus laisvė“ (nr. 25)? Jei tyla yra „laisvė“, tai
ar ji reiškia asketišką gyvenimą?
Kard. Sarah: Tyla
nėra idėja, tai yra kelias, įgalinantis žmones eiti pas Dievą.
Dievas
yra tyla, ir ši dieviška tyla gyvena žmoguje. Gyvendami su tyliu Dievu ir Jame,
mes ir patys tampame tylūs. Niekas nepadės mums geriau atrasti Dievo nei tyla,
įrašyta pačioje mūsų esybėje.
Nebijau
pareikšti, kad būti Dievo vaiku reiškia būti tylos vaiku.
Tylos
užvaldymas yra kova ir tam tikra asketizmo forma. Taip, reikia drąsos
išsilaisvinti nuo visko, kas mus šiame gyvenime tempia žemyn, nes prie nieko
nesame taip prisirišę kaip prie išorinės išvaizdos, patogumų ir paviršutiniškumo.
Dėl savo noro viską apkalbėti, plepus žmogus linksta prie išorinių dalykų,
negali įsitraukti į jokią gilią dvasinę veiklą ir neišvengiamai yra toli nuo
Dievo. Tuo tarpu tylus žmogus yra laisvas žmogus. Pasaulio grandinės jo nekausto.
Jokia
diktatūra negali padaryti nieko tyliam žmogui. Neįmanoma atimti iš žmogaus jo
tylos.
Mąstau
apie savo pirmtaką, Gvinėjos sostinės Konakrio arkivyskupą Raymondą Marie
Tchidimbo. Jis buvo persekiojamas marksistinės diktatūros ir beveik devynis
metus sėdėjo kalėjime. Jam nebuvo leidžiama su niekuo susitikti ar bendrauti. Tyla,
primesta kalėjimo sargų, tapo jo susitikimo su Dievu vieta. Nuostabu, kad jo
celė tapo tikra „krikštykla“, bjaurus mažas kambarėlis leido jam suprasti
didžią Dangaus tylą.
Ar vis dar įmanoma
suvokti tylos reikšmę pasaulyje, kuriame garsas, visomis savo formomis, niekada
nesiliauja? Ar tai yra naujas „modernybės“, su savo žiniasklaida, televizija ir
internetu, požymis, ar toks triukšmas visada buvo „pasaulio“ charakteristika?
Kard. Sarah: Dievas
yra tyla, o velnias yra triukšmingas. Nuo pat pradžių šėtonas siekė paslėpti
savo melus po apgaulinga ir skambia agitacija. Krikščionis yra prisiekęs pats sau
nebūti iš šio pasaulio. Nuo jo paties priklauso, ar atsuks nugarą pasaulio
triukšmui ir paskaloms, kad galėtų pilniau atsisukti į tai, kas svarbiausia -
Dievą.
Mūsų
nuolat užimtas, technologizuotas amžius pavertė mus dar labiau ligotais. Triukšmas
tapo lyg narkotikas, nuo kurio mūsų amžiaus žmonės yra priklausomi. Savo
patrauklios išvaizdos dėka triukšmas sukuria iliuziją, kad galima nežvelgti į
save ir nematyti savo vidinės tuštumos. Tai velniškas melas. Pabudimas gali
būti žiaurus.
Nebijau
pakviesti visus geros valios žmones prisijungti prie pasipriešinimo kovos. Kuo
mūsų pasaulis virs, jei jame neliks tylos oazių? Audringame
lengvų, paviršutiniškų žodžių potvynyje, tylos laikymasis gali sudaryti
silpnumo įspūdį. Moderniame pasaulyje tylus žmogus vertinamas kaip tas, kuris
nemoka savęs apginti. Jis laikomas „nevisžmogiu“ ir priešpastatomas žmogui,
kuris save laiko stipriu ir traiško bei skandina kitus savo kalbos potvyniuose.
Tylus žmogus yra vienu žmogumi per daug. Tai yra gelminė modernaus žmogaus
elgesio priežastis, kai jaučiama panieka ir neapykanta tylioms būtybėms, daromi
bjaurūs nusikaltimai prieš negimusius kūdikius, sergančiuosius ar žmones,
esančius prie savo gyvenimo pabaigos. Tokie žmonės yra nuostabūs tylos
pranašai. Kartu su jais nebijau paskelbti, kad modernybės kunigai, skelbiantys savotišką
karą tylai, pralaimėjo mūšį. Nes mes galime išlikti tylūs didžiausioje
maišalynėje, nepakenčiamose suirutėse, aidint tų pragaro mašinų gaudimui ir
šauksmams, kurios kviečia mus aktyvizmui, pagrobdamos iš mūsų bet kokią
transcendencinę dimensiją ir bet kokį vidinį gyvenimą.
Nors vidinis žmogus
siekia tylos, kad galėtų rasti Dievą, ar pats Dievas visada yra tylus? Ir kaip mums
suprasti tai, ką kai kurie vadina „Dievo tyla“, kalbėdami apie nepasakomai
baisias tragedijas, tokiad kaip Holokaustas ar gulagai? Kalbant bendriau, ar
blogio egzistavimas gali leisti suabejoti „visagale Dievo galia“?
Kard. Sarah:
Jūsų klausimas veda mus į labai gilią paslaptį. Kartūzų vienuolyne su jo prioru
Domu Dysmasu de Lassusu mes ilgai apie tai mąstėme.
Dievas
nenori pikto. Vis dėlto, jis lieka stebinančiai tylus mūsų išbandymų
akivaizdoje. Nepaisant to, kentėjimas nekvestionuoja Dievo visagalybės,
atvirkščiai, kentėjimas mums ją atskleidžia. Vis dar girdžiu vaiko balsą, per
ašaras klausiantį: „Kodėl Dievas neapsaugojo mano tėvo nuo mirties?“ Savo
paslaptingoje tyloje Dievas atskleidžia save per išlietą vaiko ašarą, o ne
pasaulio tvarką, kuri šią ašarą pateisintų. Mūsų išbandymų metu Dievas sugeba
paslaptingu būdu būti arti mūsų. Jis aktyviai veikia mūsų išbandymuose ir
kentėjimuose. Jo galia tampa tyli, nes tai atskleidžia Jo begalinį taktiškumą,
Jo mylintį švelnumą tiems, kurie kenčia. Išorinės manifestacijos nebūtinai yra geriausi
artumo įrodymai. Tyla atskleidžia Dievo užuojautą, Jo dalyvavimą mūsų
kentėjimuose. Dievas nenori pikto. Ir kuo baisesnis yra blogis, tuo aiškiau
tampa, kad Dievas mūmyse yra pirmoji auka.
Kristaus
pergalė prieš mirtį ir nuodėmę yra išbaigiama didingoje kryžiaus tyloje. Dievas
visą savo galią parodo šioje tyloje, kurios jokia barbarybė niekada negalės
suteršti. Kai
keliavau į šalis, kurios tuo metu išgyveno smurto kupinas, gilias krizes,
kentėjimus ir tragiškas nelaimes, tokias kaip Sirija, Libija, Haitis ir
Filipinai po prasiaubusio uragano, pastebėjau, kad tyli malda yra paskutinis turtas
tų, kurie daugiau nieko neturi. Tyla yra paskutinė tranšėja, į kurią niekas
kitas negali įžengti, vienintelis kambarys, kuriame išlaikoma taika, vieta, kur
kentėjimas akimirkai sudeda ginklus. Kai kenčiame, pasislėpkime maldos tvirtovėje.
Tuomet
įkalintojų galia netenka svarbos; nusikaltėliai gali viską sunaikinti, tačiau
jiems neįmanoma įsiveržti ir sutrikdyti tylą, širdį bei sąžinę žmogaus, kuris
meldžiasi ir glaudžiasi Dieve. Tylios širdies plakimas, viltis, tikėjimas ir
pasitikėjimas Dievu negali būti paskandinti. Išorėje pasaulis gali tapti
griuvėsių krūva, tačiau mūsų sielos viduje, giliausioje tyloje, Dievas budi
sargyboje. Karas ir siaubų procesijos niekada neatims Dievo, esančio mumyse.
Kai susiduriame su blogiu ir Dievo tyla, visada turime atkakliai ir tyliai
melstis, kalbėdami su tikėjimu ir meile:
„Aš
ieškojau Tavęs, Jėzau!
Aš
girdėjau Tave verkiant iš laimės
gimus
vaikui.
Aš
mačiau Tave ieškant laisvės
pro
kalėjimo grotas.
Aš
praėjau pro Tave,
kai
tu meldei gabalėlio duonos.
Aš
girdėjau Tave raudant iš skausmo,
kai
tavo vaikus palaidojo bombos.
Aš
atradau Tave ligoninės palatose,
priklausomą
nuo gydymo be meilės.
Dabar,
kai radau Tave,
nenoriu
vėl Tavęs prarasti.
Prašau
Tavęs, išmokyk Tave mylėti.“
Su
Jėzumi mes lengviau iškenčiame savo kentėjimus ir išbandymus.
Kokią rolę tylai Jūs priskirtumėte
mūsų lotyniškoje liturgijoje? Kur Jūs ją matote ir kaip suderinate tylą bei
dalyvavimą?
Kard. Sarah:
Priešais Dievo didybę mes netenkame visų savo žodžių. Kas drįstų kalbėti
Visagalio akivaizdoje? Šv. Jonas Paulius II tyloje matė maldos esmę, nes tyla
Dievo akivaizdoje išreiškia „nuolankų sutvertojo ribų suvokimą, priešingą
begalinei Dievo transcendencijai, kuris nepaliaujamai atskleidžia save kaip
meilės Dievą.“ Atsisakyti šios tylos, kupinos užtikrintos nuostabos ir
adoracijos, reiškia neleisti Dievui mūsų pasiekti savo meile ir buvimu. Todėl šventa
tyla yra vieta, kurioje mes galime susitikti su Dievu, nes ateiname pas Jį su
žmogui derančiu nusiteikimu, drebantys ir stovintys atokiau, tačiau tuo pačiu
metu stipriai besiviliantys. Mes, kunigai, turime iš naujo išmokti sūniškos
Dievo baimės ir švento mūsų santykių su Juo pobūdžio. Turime iš naujo išmokti
drebėti su nuostaba prieš Dievo šventumą ir lygių neturinčią mūsų kunigystės
malonę.
Tyla
moko mus svarbios dvasinio gyvenimo taisyklės: familiarumas nesukuria intymumo;
priešingai, tinkamas atstumas yra bendrystės sąlyga. Žmonija meilę pasiekti
gali tik per adoraciją. Šventa tyla atveria kelią mistinei tylai, pilnąi
mylinčio intymumo. Būdami po sekuliaraus mąstymo jungu, mes pamiršome, kad
šventumas ir garbinimas yra vieninteliai vartai į dvasinį gyvenimą. Todėl
nedvejodamas pareiškiu, kad šventa tyla yra svarbiausia bet kokio liturginio celebravimo
taisyklė.
Tyla
leidžia mums iš tiesų pradėti dalyvauti celebruojamoje paslaptyje. Antrasis
Vatikano susirinkimas pažymi, kad tyla yra itin svarbus būdas skatinti Dievo
žmonių dalyvavimą liturgijoje. Susirinkimo Tėvai norėjo parodyti, kas yra
tikrasis liturginis dalyvavimas: įėjimas į dieviškąją paslaptį. Prisidengiant
noru priėjimą prie Dievo padaryti lengvu, atsirado norinčių, kad viskas
liturgijoje taptų iš karto suprantama, racionalu, horizontalu ir žmogiška. Tačiau
taip elgdamiesi rizikuojame nuvertinti šventąjį slėpinį iki gerų jausmų. Prisidengę
pedagogika, kai kurie kunigai įsivelia į nesibaigiančių komentarų, kurie yra
nerangūs ir žemiški, teikimą. Ar šie kunigai bijo, kad tyla Aukščiausiojo
akivaizdoje suerzins tikinčiuosius? Ar jie mano, kad Šventoji Dvasia yra
nepajėgi atverti tikinčiųjų širdis dieviškiesiems Slėpiniams, apšviesdama juos
savo dvasinių malonių šviesa?
Šv.
Jonas Paulius II mus perspėjo: žmogus įeina į dalyvavimą dieviškajame buvime
„pirmiausia leisdamas būti pamokomas adoracijos tyloje, nes Dievo pažinimo ir
patyrimo viršūnė yra Jo absoliuti transcendencija.“
Šventoji
tyla yra tikinčiųjų gėris ir kunigai negali to iš jų atimti! Tyla
yra audinys, iš kurio turi būti „siuvamos“ mūsų liturgijos. Niekas jose
neturėtų trikdyti tylios atmosferos, kuri yra natūralus liturgijų būvis.
Ar nematote čia tam
tikro paradokso, kai konstatuojama tylos būtinybė liturgijoje, bet tuo pačiu
pripažįstama, kad Rytų liturgijose nėra tylos akimirkų (nr. 259), nors šios
liturgijos ir yra ypatingai gražios, šventos ir pamaldžios?
Kard. Sarah:
Jūsų pastaba gera ir ji parodo, kad nepakanka nustatyti „tylos akimirkų“, kad
liturgija būtų persmelkta šventos tylos. Tyla
yra sielos būsena. Tai ne pauzė tarp dviejų apeigų; ji pati yra apeiga.
Žinoma,
Rytų apeigos nenumato tylos akimirkų Šventojoje Liturgijoje. Vis dėlto, jie yra
puikiai susipažinę su apofatijos maldomis Dievo, kuris yra „neišreiškiamas,
nesuprantamas, nejuntamas“, akivaizdoje. Šventoji Liturgija yra tarsi
panardinta į Slėpinį. Ji yra celebruojama už ikonostaso, kuris Rytų krikščionims
yra šydas, saugantis slėpinį. Lotyniškoje liturgijoje būtent tyla yra
geriausias ikonostasas. Tyla yra mistagogijos forma, ji leidžia mums įeiti į
slėpinį jo nesuteršiant. Liturgijoje slėpinių kalba yra tyli. Tyla ne
paviršutiniškai paslepia, o giliai atskleidžia.
Šv.
Jonas Paulius II mus mokė, kad „slėpinys vis save pridengia šydu, apsivelka
tyla, kad išvengtų stabo pastatymo Dievo vietoje.“ Norėčiau pažymėti, kad
šiandien grėsmė krikščionims pavirsti stabų garbintojais yra didelė. Būdami nesibaigiančių
žmogaus kalbų triukšmo kaliniais, esame netoli nuo to, kad susikurtume kultą
pagal savo pačių dimensiją, dievą pagal savo pačių paveikslą. Kaip pastebėjo kardinolas
Godfriedas Danneelsas, „didžiausia Vakarų liturgijos klaida yra ta, kad ji yra
pernelyg kalbi.“ Kunigas Faustinas Nyombayré iš Ruandos teigia, kad Afrikoje „paviršutiniškumas
neleidžia vykti liturgijai ar tariamiems religiniams užsiėmimams taip, kad žmonės
iš jų grįžtų ne pridusę ir suprakaitavę, o pailsėję ir pilni to, kas buvo
celebruojama, kad galėtų geriau gyventi ir liudyti.“ Celebracijos kartais tampa
triukšmingos ir varginančios. Liturgija serga. Aiškiausias šios ligos simbolis
yra visur esantys mikrofonai. Jie tapo tokiu nepamainomu dalyku, kad net stebimasi,
kaip kažkas galėjo pajėgti celebruoti anksčiau, prieš jiems atsirandant!
Iš
išorės ateinantis triukšmas ir mūsų pačių vidinis triukšmas padaro mus
svetimais sau patiems. Triukšme žmogus negali išvengti puolimo į banalybę: mes
esame paviršutiniški savo kalbėjime, mėgstame tuščiažodžiauti, vis kalbame ir
kalbame, kol pagaliau randame ką pasakyti, kokią nors neatsakingą nesąmonę,
sudėliotą iš juokų ir žeidžiančių žodžių. Esame paviršutiniški ir savo veikime:
gyvename banalioje būsenoje, tariamai logiškoje ir moralioje, nesuprasdami, kad
ji yra nenormali.
Dažnai
paliekame savo triukšmingas, paviršutiniškas liturgijas taip ir nesutikę jose
Dievo ir vidinės ramybės, kurią Jis mums nori suteikti.
Po savo konferencijos
Londone praeitą liepą Jūs grįžtate prie krypties liturgijoje klausimo ir
norėtumėte matyti, kaip tai pritaikoma bažnyčioje. Kodėl Jums tai taip svarbu
ir kaip įsivaizduojate šio pokyčio įgyvendinimą?
Kard. Sarah: Tyla
atskleidžia liturgijos esmės problemą. Liturgija yra mistinė. Kol mes apie ją
svarstome triukšminga širdimi, ji turės dirbtinę, žmogišką išvaizdą. Liturginė
tyla yra radikali ir esminė pertvarka, tai yra širdies atsivertimas. Atsiversti
etimologiškai reiškia apsisukti, taip vėl atsisukant į Dievą. Liturgijoje nėra tikros
tylos, jeigu mes – visa savo širdimi – nesame pasisukę į Viešpatį. Mes turime
būti atversti, atsisukti į Viešpatį, kad pažvelgtume į Jį, kontempliuotume Jo
veidą ir pultume Jam po kojų, kad Jį pagarbintume. Tam turime pavyzdį: Marija
Magdalietė galėjo atpažinti Jėzų Velykų rytą, nes atsisuko į Jį: „[...] paėmė
mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ Haec cum dixisset, conversa est
retrorsum et videt Jesus stantem. Tai
sakydama, „Ji pažino ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Jn 20:13-14)
Kaip kitaip mes galime įeiti į šią vidinę būseną,
jei ne fiziškai pasisukdami, visi kartu, kunigas ir tikintieji, į Viešpatį,
kuris ateina, į Rytus, kuriuos simbolizuoja apsidė, kur išaukštintas kryžius?
Išorinė laikysena veda mus į vidinę būseną, kurią
ji simbolizuoja. Krikščionims ši maldos praktika pažįstama nuo apaštalų laikų.
Tai nėra celebravimo atsukus žmonėms nugaras ar atsisukus į juos priekiu
klausimas, tačiau atsigręžimo į Rytus, ad Dominum - į Viešpatį - klausimas.
Tokia tvarka skatina tylą. Iš tiesų, kunigui tai
padeda išvengti pagundos monopolizuoti pokalbį. Atsisukus į Viešpatį, jis
patiria mažiau pagundų tapti profesoriumi, visas Mišias dėstančiu paskaitą,
nužeminančiu altorių iki podiumo, kurio centras ne kryžius, o mikrofonas!
Kunigas turi prisiminti, kad jis yra tik instrumentas Kristaus rankose, kad jis
turi laikytis tylos ir padaryti vietos Žodžiui, ir kad mūsų žmogiški žodžiai
yra juokingi palyginus su Amžinuoju Žodžiu.
Esu
įsitikinęs, kad kunigai nenaudoja tokio tono, kai celebruoja Mišias atsisukę į
Rytus. Esame mažiau gundomi tapti aktoriais, kaip sako popiežius Pranciškus!
Žinoma,
tokia tvarka, nors legitimi ir pageidautina, neturi būti primesta kaip revoliucija.
Žinau, kad daugybėje vietų paruošiamoji katechezė leido tikintiesiems priimti
ir įvertinti pasisukimą į Rytus. Nenorėčiau, kad šis klausimas taptų dingstimi
ideologinėms frakcijų kovoms! Mes juk kalbame apie mūsų santykį su Dievu.
Kaip
neseniai, asmeninio pokalbio su Šventuoju Tėvu metu, turėjau progą jam
pasakyti, tiesiog dalinuosi nuoširdžiais patarimais kaip ganytojas, susirūpinęs
savo tikinčiųjų gerove. Neturiu intencijos supriešinti vieną praktiką su kita.
Jei fiziškai nėra galimybės celebruoti ad
orientem, yra visiškai būtina ant altoriaus padėti kryžių taip, kad visi jį
aiškiai matytų ir jis būtų tarsi nuoroda tikintiesiems. Kristus ant kryžiaus
yra krikščioniškieji Rytai.
Jūs karštai ginate
susirinkimo Konstituciją dėl liturgijos, tuo pačiu apgailestaudamas, kad ji
buvo taip prastai įgyvendinta. Kaip paaiškintumėte paskutinius penkiasdešimt
metų? Argi čia nėra kalčiausi Bažnyčios vadovai?
Kard. Sarah: Manau,
kad skaitant susirinkimo dokumentą mums trūksta tikėjimo dvasios. Būdami
užburtame rate, kurį Benediktas XVI vadina žiniasklaidos susirinkimu, mes
skaitome dokumentą pernelyg žmogiškai, ieškodami lūžių ir prieštaravimų, kai tuo
tarpu kataliko širdis turi siekti rasti atsinaujinimą tęstinume. Šiandien labiau
nei bet kada aksčiau mus turi vesti mokymas, esantis Sacrosanctum Concilium. Metas leisti, kad Susirinkimas mus mokytų,
o ne stengtis jį panaudoti savo kūrybiškumui patenkinti ar norint apginti savo
ideologijas naudojant šventus liturgijos ginklus.
Tik vienas pavyzdys: Antrasis Vatikano susirinkimas
grožėdamasis apibūdino pasauliečių krikšto kunigystę kaip galimybę pasiūlyti
save kaip auką Tėvui su Kristumi, norint tapti „šventiems, tyriems, be dėmės
Aukomis“ Jėzuje. Čia mes randame teologinį sąžiningo dalyvavimo liturgijoje
pagrindą.
Ši dvasinė realybė ypatingai turėtų būti patiriama
ofertoriumo metu, kai visi krikščionys aukoja save ne šalia Kristaus, bet Jame,
per Jo auką, kuri bus užbaigta konsekracijos metu. Susirinkimo perskaitymas iš naujo
leistų mums išvengti ofertoriumo iškraipymų pasirodymais, kurie turi daugiau
bendro su folkloru nei su liturgija. Pagrįsta tęstinumo hermeneutika galėtų
leisti mums atstatyti senovines ofertoriumo maldas į joms derančią garbingą
vietą, peržiūrint jas Antrojo Vatikano susirinkimo dvasioje.
Paminėjote „reformos reformą“, kurios, kaip teigiate, trokštate (nr.
257). Iš kokių pagrindinių dalykų ji susidėtų? Ar ji įtrauktų abu Romos ritus,
ar tik ordinarinę formą?
Kard. Sarah:
Liturgija visada turi būti reformuojama, kad labiau atitiktų savo mistinę esmę.
Tai, kas vadinama „reformos reforma“ ir kas, remiantis Benedikto XVI mokymu, turbūt
turėtų būti vadinama „abipusiu apeigų praturtinimu“, yra dvasinė būtinybė.
Todėl ji apima abi Romos apeigų formas.
Atsisakau
švaistyti laiką lyginant vieną liturgiją su kita ar Šv. Pijaus V ritą su pal.
Pijaus VI ritu. Verčiau kalbėti apie įėjimą į didžią tylą liturgijoje, o tam
svarbu žinoti, kaip praturtinti save visomis liturgijos formomis, Romos ir
Rytų. Kodėl ekstraordinarinė forma negalėtų būti atvira patobulinimams,
atsiradusiems iš liturginės reformos, kilusios iš Antrojo Vatikano susirinkimo?
Kodėl ordinarinė forma negalėtų iš naujo atrasti senovinių ofertoriumo maldų,
laiptų maldų ar trumpų tylos akimirkų kai kuriose Kanono dalyse?
Be
kontempliatyvios dvasios liturgija ir toliau liks dingstimi neapykantos
kupiniems pasidalijimams ir ideologiniams susidūrimams, proga viešai pažeminti
silpnuosius tiems, kurie sakosi turį valdžią, nors tai turėtų būti mūsų
vienybės ir bendrystės Viešpatyje vieta. Kodėl mes turime tarpusavyje kovoti ir
vienas kito nekęsti? Priešingai, liturgija turėtų mus išlaisvinti, kol jos dėka
„mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai
subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko [...]“, kad „kalbėdami tiesą
meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus.“ (Ef:13-15)
Dabartiniame
liturginiame lotyniškojo rito pasaulyje, kaip mes galime nugalėti
nepasitikėjimą, kuris išlieka tarp kai kurių skirtingų to paties Romos rito
skirtingų liturginių formų tikinčiųjų, atsisakančių celebruoti kitą formą ir
žvelgiančių į ją paniekinamai?
Kard. Sarah:
Kenkti liturgijai reiškia kenkti mūsų santykiui su Dievu ir krikščionių
tikėjimo išraiškai. Kardinolas Charlesas Journet pareiškė: „Liturgija ir
katechezė yra du žnyplių spaustukai, su kuriais velnias nori pavogti iš
krikščionių tikėjimą ir užgrobti Bažnyčią, kad visiškai ją sužlugdytų,
sugriautų ir sunaikintų. Net šiandien didysis slibinas stebi moterį, Bažnyčią, ir
yra pasiruošęs praryti jos vaiką.“ Taip, velnias nori, kad būtume susiskaldę
dėl paties mūsų vienybės ir broliškos bendrystės sakramento. Metas nutraukti šį
nepasitikėjimą, panieką ir įtarinėjimą. Metas iš naujo atrasti krikščionišką
širdį. Metas iš naujo kartu atrasti liturgijos grožį, kaip Šventasis Tėvas
Pranciškus rekomenduoja mums, sakydamas: „liturgijos grožis yra mūsų Dievo
šlovės, švytinčios jo gyvoje ir paguostoje tautoje, atspindys.“ (Krizmos Mišių
homilija, 2013 m., kovo 28 d.)
Kaip praėjo Jūsų viešnagė
didžiajame kartūzų vienuolyne?
Kard. Sarah:
Dėkoju Dievui už šią man suteiktą išskirtinę malonę. Ir kaipgi galėčiau
nepaminėti didelio dėkingumo, kurį jaučiu Domui Dymasui de Lassusui už tokį
šiltą priėmimą? Taip pat norėčiau nuolankiai atsiprašyti už visus nepatogumus,
kuriuos mano viešnagė vienuolyne galėjo sukelti. Didysis kartūzų vienuolynas yra
Dievo namai. Jis pakelia mus link Dievo ir nuleidžia jau žvelgiančius į Jį. Ši
vieta turi viską, kas būtina norint sutikti Dievą: gamtos grožį, patalpų paprastumą,
tylą, nuošalumą ir liturgiją. Nors esu įpratęs melstis naktį, naktinė Valandų
Liturgija kartūzų vienuolyne stipriai mane nustebino: tamsa buvo tyra, o tyla
nešė savyje Dievo buvimą. Naktis viską nuo mūsų paslėpė, izoliavo vieną nuo
kito, tačiau ji sujungė mūsų balsus ir mūsų maldas, ji nukreipė mūsų širdis,
žvilgsnius ir mintis tik į Dievą. Naktis yra motiniška, maloni ir valanti.
Tamsa yra kaip šaltinis, prie kurio mes ateiname nuplauti, nuraminti ir
intymiau susijungti su Kristumi bei kitais žmonėmis. Nemažos nakties dalies
praleidimas su malda yra atgaivinantis. Tai leidžia mums atgimti. Čia Dievas
tikrai tampa mūsų Gyvenimu, mūsų Stiprybe, mūsų Laime, mūsų Viskuo. Labai
žaviuosi Šv. Brunonu, kuris, kaip Elijas, tiek daug sielų vedė prie Dievo Kalno
išgirsti ir pamatyti „tylų, menką balsą“ ir to balso leistis būti paklaustais:
„Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19:11-13)
Vertė
Monika Parčiauskienė
Šaltinis: Catholic World Report.
Dėkojame kunigui Alionidui Budriui už rūpestį.
0 komentarai