1. Aba Matojus
sakė: „Labiau vertinu nesunkų, nuolatinį darbą, o ne tą, kuris skausmingai
pradedamas ir netrukus nutrūksta.“
2. Dar jis sakė;
„Kuo žmogus arčiau Dievo, tuo aiškiau jis suvokia, kad yra nusidėjėlis. Kai
pranašas Izaijas regėjo Dievą, jis sakėsi pats esąs „žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5).“
3. Dar jis sakė:
„Kai buvau jaunas, sakiau sau − gal ateis diena, kai padarysiu ką nors gera. Dabar
esu senas, bet nematau savyje nieko gero.“
4. Dar jis sakė:
„Šėtonas nežino, kokios aistros gali įveikti sielą. Jis kartais sėja mintis
apie paleistuvystę, apie šmeižtą, kartais apie kitas aistras, gerai
nežinodamas, ar jos subręs. Jis peni tą aistrą, į kurią mato slystant sielą.“
5. Brolis atėjo
pas abą Matojų ir paklausė: „Kodėl Skėtės vienuoliams taip gerai pavyksta
laikytis Šventojo Rašto priesako mylėti savo priešus labiau nei save?“ Aba Matojus atsakė:
„Aš pats dar neįstengiu mylėti mane mylinčių taip, kaip myliu
pats save.“
6. Brolis
klausinėjo abą Matojų: „Kaip man elgtis, kai brolis ateina pas mane pasninko
dieną arba iš ryto? Man tai kelia nerimą.“ Senolis atsakė: „Jei nustosi
nerimauti, o tiesiog pavalgysi su broliu, viskas bus gerai, bet jei valgysi,
kai nieko nelauki, tai bus padaryta tavo valia.“
7. Aba Jokūbas
pasakojo, kad kartą jis nuėjo į abos Matojaus celę, palaukė, kol šis
išeis, ir tarė: „Noriu keliauti į Celiją.“ Tas atsakęs: „Pasveikink nuo manęs
abą Joną.“ Tad nuėjęs į abos Jono celę aš jam tariau: „Aba Matojus tave sveikina.“
Senolis atsakė: „Aba Matojus yra tikras izraelitas, be jokios klastos.“ Po metų
grįžau pas abą Matojų ir perdaviau jam abos Jono sveikinimus. Senolis atsakė:
„Nesu vertas to, ką apie mane pasakė, bet štai ką žinau: kai išgirsti, kad
senolis giria savo artimą labiau už save, žinok, kad tai dėl jo didybės − tik
tobulas žmogus giria artimą labiau už save.“
8. Aba Matojus
pasakojo: „Brolis atėjo pas mane ir tarė: „Šmeižtas
blogesnis už paleistuvavimą.“ Aš jam atsakiau: „Sunku
pasakyti.“ Jis paklausė: „Ką tai reiškia? “Aš jam atsakiau: „Šmeižtas
yra blogai, bet jis netrukus užgyja, nes šmeižikai dažnai atgailauja ir
pripažįsta negerai kalbėję, o paleistuvystė yra tai kūno mirtis.“
9. Kartą aba
Matojus iškeliavo į Raitu, Magdolo apylinkėse. Drauge su juo keliavo broils. Vyskupas
sugavo senolį ir padarė jį kunigu. Jiems drauge valgant vyskupas tarė: „Atleisk
man, aba, žinau, kad tu to nenorėjai, bet aš išdrįsau taip pasielgti tik
siekdamas tau palaimos.“ Senolis nusižeminęs atsakė: „Tikrai, aš to nenorėjau;
bet didžiausią nerimą man kelia tai, kad turėsiu atsiskirti nuo brolio, kuris
keliavo su manimi, o vienas aš negaliu melstis.“ Vyskupas jam
tarė: „Jei žinai, kad jis to vertas, aš ir jį įšventinsiu.“ Aba Matojus atsakė:
„Nežinau, ar jis to vertas, žinau viena – jis geresnis už mane.“ Tad vyskupas
įšventino ir brolį. Abu mirė nepasiekę šventojo ir neatlikę aukojimų. Senolis
sakydavo: „Pasitikiu Dievu, kad nebūsiu pasmerktas už įšventinimą, nes
neatliksiu aukojimo. Įšventinimai skirti tik tiems, kurie yra be priekaišto.“
10. Aba Matojus
pasakojo, kad trys senoliai keliavo pas abą Pafnutijų, vadinamąjį Kefalą/
vietovard./, paprašyti jo tarti žodį. Senolis jiems tarė: „Kokį žodį − dvasios ar
kūno − norite iš manęs išgirsti?“ Tie atsakė: „Dvasios žodį.“ Senolis tarė:
„Eikite, rinkitės ne ramybę, o išmėginimus, ne garbę, o nešlovę, ir stenkitės
ne imti, bet duoti.“
11. Brolis
paprašė abos Matojaus: „Tark žodį.“ Tas atsakė: „Eik ir melsk Dievo įlieti
atgailos į tavo širdį, suteikti tau nuolankumo. Suvok savo trūkumus, nieko
neteisk, laikyk save žemesniu už kitus. Nedraugauk su berniukais nei su
eretikais. Atsižadėk žodžio laisvės, valdyk savo liežuvį ir pilvą, negerk daug
vyno ir jei kas nors tau ką nors sakys, nesiginčyk, bet jei jis teisus,
atsakyk: „Taip, tu teisus“, o jei jis neteisus: „Tau
geriau žinoti, ką sakai“, ir nesiginčyk dėl nieko, ką jis pasakys. Tai ir yra
nuolankumas.“
12. Brolis prašė
abos Matojaus: „Tark žodį.“ Tas atsakė: „Visur ir visada tramdyk savyje
priešgyniavimo dvasią ir verk atgailaudamas, nes laikas jau arti.“
13. Brolis klausė abos Matojaus: „Ką
man daryti? Esu daug nukentėjęs per savo liežuvį, nes kas kartą, kai susitinku
su žmonėmis, neįstengiu jo suvaldyti, smerkiu juos už viską, ką daro gera, ir
priekaištauju. Kaip man elgtis?“ Senolis atsakė: „Jei negali susivaldyti, bėk
ir ieškok vienumos. Tai liga. Tas, kuris gyvena tarp brolių, privalo būti ne
kampuotas, bet apskritas, kad galėtų pasisukti į kiekvieną.“ Dar jis sakė: „Ne
iš dorybės aš gyvenu vienumoje, bet iš silpnumo − stipriausieji
gyvena tarp žmonių.“
Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
0 komentarai