Dykumos tėvai. Matojus: „Tik tobulas žmogus giria artimą labiau už save“

1. Aba Matojus sakė: „Labiau vertinu nesunkų, nuolatinį darbą, o ne tą, kuris skausmingai pradedamas ir netrukus nutrūksta.“

2. Dar jis sakė; „Kuo žmogus arčiau Dievo, tuo aiškiau jis suvokia, kad yra nusidėjėlis. Kai pranašas Izaijas regėjo Dievą, jis sakėsi pats esąs „žmogus, kurio lūpos suteptos“ (Iz 6, 5).“

3. Dar jis sakė: „Kai buvau jaunas, sakiau sau gal ateis diena, kai padarysiu ką nors gera. Dabar esu senas, bet nematau savyje nieko gero.“

4. Dar jis sakė: „Šėtonas nežino, kokios aistros gali įveikti sielą. Jis kartais sėja mintis apie paleistuvystę, apie šmeižtą, kartais apie kitas aistras, gerai nežinodamas, ar jos subręs. Jis peni tą aistrą, į kurią mato slystant sielą.“

5. Brolis atėjo pas abą Matojų ir paklausė: „Kodėl Skėtės vienuoliams taip gerai pavyksta laikytis Šventojo Rašto priesako mylėti savo priešus labiau nei save?“ Aba Matojus atsakė: „Aš pats dar neįstengiu mylėti mane mylinčių taip, kaip myliu pats save.“

6. Brolis klausinėjo abą Matojų: „Kaip man elgtis, kai brolis ateina pas mane pasninko dieną arba iš ryto? Man tai kelia nerimą.“ Senolis atsakė: „Jei nustosi nerimauti, o tiesiog pavalgysi su broliu, viskas bus gerai, bet jei valgysi, kai nieko nelauki, tai bus padaryta tavo valia.“

7. Aba Jokūbas pasakojo, kad kartą jis nuėjo į abos Matojaus celę, palaukė, kol šis išeis, ir tarė: „Noriu keliauti į Celiją.“ Tas atsakęs: „Pasveikink nuo manęs abą Joną.“ Tad nuėjęs į abos Jono celę aš jam tariau: „Aba Matojus tave sveikina.“ Senolis atsakė: „Aba Matojus yra tikras izraelitas, be jokios klastos.“ Po metų grįžau pas abą Matojų ir perdaviau jam abos Jono sveikinimus. Senolis atsakė: „Nesu vertas to, ką apie mane pasakė, bet štai ką žinau: kai išgirsti, kad senolis giria savo artimą labiau už save, žinok, kad tai dėl jo didybės tik tobulas žmogus giria artimą labiau už save.“

8. Aba Matojus pasakojo: „Brolis atėjo pas mane ir tarė: Šmeižtas blogesnis už paleistuvavimą.“ Aš jam atsakiau: Sunku pasakyti.“ Jis paklausė: Ką tai reiškia? “Aš jam atsakiau: Šmeižtas yra blogai, bet jis netrukus užgyja, nes šmeižikai dažnai atgailauja ir pripažįsta negerai kalbėję, o paleistuvystė yra tai kūno mirtis.“

9. Kartą aba Matojus iškeliavo į Raitu, Magdolo apylinkėse. Drauge su juo keliavo broils. Vyskupas sugavo senolį ir padarė jį kunigu. Jiems drauge valgant vyskupas tarė: „Atleisk man, aba, žinau, kad tu to nenorėjai, bet aš išdrįsau taip pasielgti tik siekdamas tau palaimos.“ Senolis nusižeminęs atsakė: „Tikrai, aš to nenorėjau; bet didžiausią nerimą man kelia tai, kad turėsiu atsiskirti nuo brolio, kuris keliavo su manimi, o vienas aš negaliu melstis.“ Vyskupas jam tarė: „Jei žinai, kad jis to vertas, aš ir jį įšventinsiu.“ Aba Matojus atsakė: „Nežinau, ar jis to vertas, žinau viena – jis geresnis už mane.“ Tad vyskupas įšventino ir brolį. Abu mirė nepasiekę šventojo ir neatlikę aukojimų. Senolis sakydavo: „Pasitikiu Dievu, kad nebūsiu pasmerktas už įšventinimą, nes neatliksiu aukojimo. Įšventinimai skirti tik tiems, kurie yra be priekaišto.“

10. Aba Matojus pasakojo, kad trys senoliai keliavo pas abą Pafnutijų, vadinamąjį Kefalą/ vietovard./, paprašyti jo tarti žodį. Senolis jiems tarė: „Kokį žodį − dvasios ar kūno − norite iš manęs išgirsti?“ Tie atsakė: „Dvasios žodį.“ Senolis tarė: „Eikite, rinkitės ne ramybę, o išmėginimus, ne garbę, o nešlovę, ir stenkitės ne imti, bet duoti.“

11. Brolis paprašė abos Matojaus: „Tark žodį.“ Tas atsakė: „Eik ir melsk Dievo įlieti atgailos į tavo širdį, suteikti tau nuolankumo. Suvok savo trūkumus, nieko neteisk, laikyk save žemesniu už kitus. Nedraugauk su berniukais nei su eretikais. Atsižadėk žodžio laisvės, valdyk savo liežuvį ir pilvą, negerk daug vyno ir jei kas nors tau ką nors sakys, nesiginčyk, bet jei jis teisus, atsakyk: Taip, tu teisus“, o jei jis neteisus: Tau geriau žinoti, ką sakai“, ir nesiginčyk dėl nieko, ką jis pasakys. Tai ir yra nuolankumas.“

12. Brolis prašė abos Matojaus: „Tark žodį.“ Tas atsakė: „Visur ir visada tramdyk savyje priešgyniavimo dvasią ir verk atgailaudamas, nes laikas jau arti.“

13. Brolis klausė abos Matojaus: „Ką man daryti? Esu daug nukentėjęs per savo liežuvį, nes kas kartą, kai susitinku su žmonėmis, neįstengiu jo suvaldyti, smerkiu juos už viską, ką daro gera, ir priekaištauju. Kaip man elgtis?“ Senolis atsakė: „Jei negali susivaldyti, bėk ir ieškok vienumos. Tai liga. Tas, kuris gyvena tarp brolių, privalo būti ne kampuotas, bet apskritas, kad galėtų pasisukti į kiekvieną.“ Dar jis sakė: „Ne iš dorybės aš gyvenu vienumoje, bet iš silpnumo stipriausieji gyvena tarp žmonių.“

Vertė Rasa Drazdauskienė

Ištrauka iš knygos „Dykumos tėvų pamokymai“, Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.

Kategorijos:

0 komentarai