RSS
Facebook
Visi trokštame būti pranašūs. Nes būti pranašiu reiškia būti galingesniu kitų
ir savo atžvilgiu. Galia – pojūtis,
kurio nuolat siekiame. Šis pojūtis mums leidžia įsitikinti savojo būvio
tvarumu.
Būdinga: pranašumo siekiantis
žmogus menkina kitus. Pažvelkime į save: kaip gerai pasijaučiame, kai savo pranašumą
lyginame menkesnių atžvilgiu! Kodėl? Nes įsitikinimas savuoju pranašumu kildina
galios jausmą. Ar tokiu būdu tampame būtiškesni? Ne. Tiesiog apsigauname,
įtikėdami, kad esame būtinesnis nei kiti. Todėl, šio jausmo apsėsti, siekiame
valdžios. Nes valdžia leidžia išgyventi savąjį pranašumą, taigi, būtinumą ir
būtiškumą. Vadinasi, didingumas kaip pranašumo atspindys yra siekinio būti
tvariai neatsiejamas palydovas.
Niekas nenori būti menkysta.
Visi nori būti bent kiek vertinami. Kovojame ne tik dėl savosios, bet ir dėl
kitų teisės į orumą. Nes ši teisė leidžia nesijausti ir nebūti laikomais
menkaverčiais žmogeliais.
Mums tampa akivaizdu, kad
pranašumo teigimas yra būtinas kaip įsigalinimo būdas, kaip įsitikinimo (kad ir
saviapgaulus) savuoju būtinumu ir būtiškumu.
Tačiau ar gali žmogus būti
tiesiog pranašiu nesilygindamas save su kitais? Ar nesiektų žmogus pranašumo,
būdamas vienas negyvenamoje saloje. Be abejonės. Nes žmogus siektų išgyventi ir
jam tektų tapti pranašesniu savo paties atžvilgiu. Ir visgi tą patį galima
pasakyti apie kiekvieną žmogų. Akivaizdu, kad kiekvienas norime tapti kažkuriuo
atžvilgiu geresniu, tobulesniu ir panašiai. Ar tiesiog – būti geriau, ramiau, patogiau, smagiau. Akivaizdu, kad visada
siekiame žengti į priekį. Juk dažna žmogaus svaja siekiame prasiturtinti
pranašumo jausmu.
Pranašumo lūkestį kildina savąjį
neįgalumą pergalėti siekianti žmogaus prigimtis. Šią prigimtį toliau nuosekliai
tyrinėsime.
Yra apie ką pamąstyti.
AtsakytiPanaikinti