Julius Keleras. Iš ciklo „Aguona“















aguonų brangmuo –
prisimenu,
žiūrėdamas į lapkričio debesis

kniūbsčios aguonos
sekmadienio vėjuose –
atlaidai Pivašiūnuos

prilipus prie irklo –
iš kur tamsiuos ežeruos
išnėrė žiedlapis rausvas

virpančios liepsnos krosny –
ugnis, ji –
pusė aguonos sesers

aguonos –
paskutiniai mūsų vasaros
puslapiai

aguonų rašmenys
tiktų bet kuriam
meilės laiškui

ką sako aguonos, kaip žydi –
nesuprantu –
gal meldžias

kopėčios, atremtos į obelį,
net per skynimą,
nesuprastų aguoniškai


Kategorijos:

0 komentarai