Mindaugas Kubilius. Filosofijos pagrindai (XXIX). Klūstantis žmogus

Senovės padavimas byloja, kad išminties ieškojimo paskata tapo ant Apolonui skirtos šventovės Delfuose iškalta ištara: „Pažink save, nes esi mirtingas“. Išmintis kviečia ne tik „pažinti save“. Išmintis kviečia pažinti savąjį nyksmą. Kaip jau išsamiai aptarėme, savo paties nyksmo ir nebūties, arba išnykimo, grėsmės įsisavinimas suteikia sielai akstiną ieškoti tai, kas iš tiesų yra, o ne ỹra vardan saviapgaulios regimybės. Ieškodami klūstame ir klausiame: kas yra nekintamas visos esaties Pradas, išlaikantis mane ir teikiantis amžinojo būvio viltį.

Prisiminkime, kad tik ši viltis spiria mus vaduotis iš nyksmo visa savo prigimtimi. Manyje veikdama ši viltis - klūstančiu ir klausiančiu ieškojimu - atveria mūsų protingos sielos gelmę ir kildina to, kas iš tiesų yra, t.y. visaesančio Prado, įžvalgą. Įžvalgą, kuri įtikina, kad tai, ką imu savo proto gelme regėti yra ne saviapgauli regimybė, tariamai įtvarinanti mane man patogiame susivokime, o tai, kas iš tiesų yra, t.y. Tiesa.   

Atsiremdami į jau suprastus visa esatį įgalinančio Prado dėsningumus mūsų proto sklaidoje, patyrinėkime: kas gi yra ta esybė - žmogus? Kas yra tas, kuris teigia savo didingą tvarumą?

Pastarasis klausimas lai tampa mūsų savityros atspirtimi. Bet čia ir sukluskime: ar tikrai žmogui būdinga teigti didingą tvarumą? Ar tai jam sava? Susivokėme, kad trokštame būti. Susivokėme, kad būtis ir tvarumas yra tapatūs. O mūsų didis sopulys yra išspręsti mūsų netvaraus buvimo mislę: esu ir nykstu nebūčiai vienu metu. Bet ar žmogus būtinai trokšta didingumo?


Kategorijos:

0 komentarai