RSS
Facebook
Senovės padavimas byloja, kad
išminties ieškojimo paskata tapo ant Apolonui skirtos šventovės Delfuose iškalta
ištara: „Pažink save, nes esi mirtingas“. Išmintis kviečia ne tik „pažinti
save“. Išmintis kviečia pažinti savąjį nyksmą. Kaip jau išsamiai aptarėme, savo
paties nyksmo ir nebūties, arba
išnykimo, grėsmės įsisavinimas suteikia sielai akstiną ieškoti tai, kas iš tiesų yra, o ne ỹra vardan saviapgaulios regimybės. Ieškodami
klūstame ir klausiame: kas yra nekintamas visos esaties Pradas, išlaikantis
mane ir teikiantis amžinojo būvio viltį.
Prisiminkime, kad tik ši viltis
spiria mus vaduotis iš nyksmo visa savo prigimtimi. Manyje veikdama ši viltis -
klūstančiu ir klausiančiu ieškojimu - atveria mūsų protingos sielos gelmę ir
kildina to, kas iš tiesų yra, t.y.
visaesančio Prado, įžvalgą. Įžvalgą, kuri įtikina, kad tai, ką imu savo proto
gelme regėti yra ne saviapgauli regimybė, tariamai įtvarinanti mane man
patogiame susivokime, o tai, kas iš tiesų
yra, t.y. Tiesa.
Atsiremdami į jau suprastus visa
esatį įgalinančio Prado dėsningumus mūsų proto sklaidoje, patyrinėkime: kas gi
yra ta esybė - žmogus? Kas yra tas, kuris teigia savo didingą tvarumą?
Pastarasis klausimas lai tampa
mūsų savityros atspirtimi. Bet čia ir sukluskime: ar tikrai žmogui būdinga teigti
didingą tvarumą? Ar tai jam sava? Susivokėme, kad trokštame būti. Susivokėme, kad būtis ir tvarumas
yra tapatūs. O mūsų didis sopulys yra išspręsti mūsų netvaraus buvimo mislę: esu ir nykstu nebūčiai vienu metu. Bet ar žmogus būtinai trokšta didingumo?
0 komentarai