Augustė Žičkytė. Šventumo paieškos: Dievo tikrovė, gailestingumas ir laisvė

Ar dažnai, svarstydami apie žmogaus pašaukimą į šventumą, kalbame ne apie priemones ir būdus, kaip išskleisti pastarąjį, bet apie patį Dievą? Dievą, kuris vienintelis yra mūsų atlygis, laimės priežastis, pats šventumas. Tas, kurio meile pasitikime labiau nei iš anksto aptartomis garantijomis, sudėliotu planu ar savo pačių sugebėjimais. Ar Jis iš tiesų toks? Tikslas, kurio siekiame ir kelias kuriuo link to tikslo einame, – visa tai persipina nelyg vientisas darinys. Mūsų šventumo kelias priklauso nuo to, kaip mes tikime / suvokiame / pažįstame Dievą. Trapistų vienuolis Thomas Mertonas (1915–1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo, tai ieškoti tikrovės (Vienumos paieškos: tęsiant vienuolio gyvenimą (1952–1960), p. 67). Tuomet – pirmasis žingsnis – link jos (joje) ir žengti:

 

"Išgelbėjimas apie kurį čia kalbu, nėra vien subjektyvus, psichologinis dalykas – saviraiška prigimties lygmeniu. Tai – objektyvi ir mistinė tikrovė, savęs atradimas Kristuje, Dvasioje, arba, jei jums tai aiškiau, antgamtiniu lygmeniu" (Naujosios kontempliacijos sėklos, p. 13)

 

Vadinasi, dovanai priimdami gyvenimą (pats gyvenimas – priežastis mylėti Dievą), išgelbėjimą, vien dėl pačios nuolat save dovanojančio Dievo būties, turėtume atsisakyti subjektyvaus ir individualaus buvimo. Taip – tapti į trejybinio Dievo bendravimą įtrauktu asmeniu. Tačiau peržengti ribą (jei tai – riba, o gal greičiau perskyra tarp iliuzijos ir tikrovės), skiriančią individą ir asmenį, nėra taip paprasta.

Jei mūsų tikslas – pažinti tikrovę, atpažinti save (esame Dievo paveikslas ir panašumas) tam, kad atrastume Dievą (arba greičiau – kad būtume Jo atrasti), esame kviečiami siekti vienybės. Mes gyvi, nes ieškome savęs ne atskirdami save, pasiduodami beviltiškoms svajonėms, svarstydami, kokie turėtume tapti, būti kitų žmonių akyse, ar kaip turėtų elgis kitas. Mūsų asmeniškai (bendruomeniškai) išgyvenamos laisvės, tikrovės ir vienybės šaltinis – Dievo gailestingumas:

 

"Per gailestingumo ir didybės apreiškimą pasiekiame miglotą savo pačių asmeninės paslapties, tikrosios savo tapatybės nuojautą. Mūsų vidinis „aš“ pabunda, nuo akimirksnio tvykstelėjimo – staiga atpažindamas, kai mes tariame „Taip!“ Dieviškųjų Asmenų apsigyvenimui. Esame tikrai savimi tik tada, kai visiškai sutinkame „priimti“ Dievo šlovę savin" (Ten pat, p. 49).

 

Priimdami dėl meilės bei gailestingumo tobulu žmogumi tapusio Dievo šlovę, iš tiesų priimame ir vienas kitą, juk „tikrovės reikia ieškoti ne susiskaldyme, bet vienybėje, nes esame „vieni kitų nariai“ (Ten pat, 53–54). Esame nariai Kūno, kuris, prisiimamas tarno pavidalą, apiplėšdamas pats save tapo keliu, tiesa ir gyvenimu. Priimame Asmenį (ne moralinį mokymą ar ideologiją), dėka kurio jau dabar akimirksniais pažįstame, kas iš tiesų esame. Savęs atradimas Dievo gailestingume, suvokus, kad mums, lygiai kaip ir kiekvienam, reikia Dievo gailestingumo, moko tarnauti Dievui:

 

"Nuolankumo išlaisvintas iš prisirišimo prie savo darbų ir gero vardo žmogus atranda, kad tobulas džiaugsmas įmanus tik tada, kai visiškai save pamirštame. O taip būna tik tada, kai nebekreipiame dėmesio į savo darbus, savo garbę ir pranašumą, nes galiausiai esame visiškai laisvi tobulai tarnauti Dievui vien dėl Jo" (Ten pat, p. 62).

 

Tokia tarnystė – tai ne siekis pelnyti garbę ar pranašumą (Dievo vaikai jau esame). Tai – vartai į tikrąją laisvę. „Žmogus, kuris Viešpačiui palieka Viešpaties laisvę, garbina Viešpatį Jo laisvėje ir gauna Dievo sūnaus laisvę“ (Nė vienas žmogus nėra sala, p. 267) – rašė T. Mertonas. Tuomet vienintelis aktualus klausimas: ar mūsų Dievas iš tiesų laisvas nebūti bei elgtis, būti taip, kaip Jo laisvė išmano? Ar religija bent protarpiais netampa magija, maldos – savotišku būdu kontroliuoti Dievą? Ar siekdami šventumo, bendrystės pasitikime Dievo meile? O turėtume. Vien tam, kad ilgainiui kasdiene malda taptų žodžiai:

 

"Tu esi galingasis Dievas, Šventasis, Teisusis, stiprus ir drovus savo begaliniu gailestingumu, pasislėpęs nuo mūsų savo laisvėje, atiduodantis mums savo meilę be ribų, kad, viską priimdami iš Tavęs, žinotume, jog tik tu vienas esi šventas" (Ten pat, p. 267).

 

Šaltinis: antradiena.com