RSS
Facebook
Klūstame ir klausiame vardan
įsibūtinimo. Klausimu kas yra tai, kas iš
tiesų yra klausiame siekdami savęs įbūtinimo patirties. Juk dažniausiai esame
regimybių ribojami vardan saviapgaulaus manojo aš neribotumo patirties. Gero būvio patirtis yra žmogaus žinojimo
pastangos tikslas. Tiek manančiojo, tiek ir mąstančiojo. Manantysis siekia įsibūti tariamai pilnatviškų patirčių grandinėje.
Malonių, tačiau ribotų patirčių sekos pagalba žmogus siekia patirti ir save įtikinti
neriboto gerojo būvio tvarumo
„turėjimu“. Tuo tarpu mąstantysis
klūsta ir klausia apie tai, kas iš tiesų
yra, nes atsisako apgaudinėti save tariamai turimu gerojo būvio tvarumu. Nyksmo ir kismo verčiamas jis klūsta
ir klausia apie tai, kas iš tiesų yra.
Klausdamas jis siekia įsibūtinimo patirties. Ši gi patirtis – ne tik savižina.
Bet ir visą žemišką - dvasinę žmogaus vienovę apimanti patirtis. Žmogus tveria būtį visa sava prigimtimi. (Kaip ir
apgaudinėja - visa prigimtyje turima galia vardan tariamai tvarios būtiškos
savižinos.)
Kaip jau ir aptarėme, būtiško
žinojimo pastangoje, t.y. klusimu ir klausimu, įsibuvęs žmogus patiria
nežinojimą. Iš čia kylantis netikrumas jį verčia visa prigimtimi stiebtis ir protu
stvertis iš tiesų būtinųjų būties
pradų. Taip mąstantis žmogus leidžiasi įbūtinamas sutaptimi su Pradu. Visą
prigimtį apimantis tyrimas tampa
visaverte žmogaus tyra. Būtį
ištveriantis žmogus iš tiesų tampa tyras.
Būtiškasis žmogus save ir jame atsipindintį Pradą patiria kaip tyrą paprastumą.
Pradas patiriamas tyra protingos sielos gelmėje. Būti tampa paprasta ir iš
tiesų begaliniai gera. Tikrai žmogškai būti tegalima paprasta tyra. Tik tokiu
būdu protas protauja esmes ir prusta prasmenimis.
0 komentarai