RSS
Facebook
Mąstymas yra nuolatinis virsmas
(vadavimasis) iš nebūtų dalykų būtinų ir būtiškų dalykų link. Mąstymas yra
būtiškų dalykų tyrimas. Mąstymas tiria kiekvieną patirtį būties įžvalgos
šviesoje: kas yra tai, kas iš tiesų yra?
Tiek, kiek siela atranda
protingą būvį, tiek ji atranda savo pačios būtišką sąlygotumą. Kitiaip tariant,
kiek protas susivokia savyje, tiek protas monėja savo paties šaltinį – Protingąjį Pradą, ir Jame siekia įsibūtinti visa žmogiškąja prigimtimi. Tokiu
būdu žmogus ima tarpti Tiesoje, visavertiškai gėrėdamasis Grožiu ir visu jam
būtinu Gėriu.
Mąstymą kildinantis klausimas tėra
visavertiško, t.y. mąstančio ir savimi tampančio žmogaus tapsmo prielaida. Tai
– tapsmo Tiesioje pradžia. Pabandykime tai patyrinėti.
Kaip jau aptarėme, manantieji
sutampa su ribotomis regimybėmis ir jas įsisavina kaip sau būtinus ir tariamai
būtiškus - nes vedančius į pilnatviškas patirtis – pakaitalus. Taip tariamybių
troškime trokšta žmogaus prigimtis. Mąstantieji gi išsižada visos tariamybės
esminiu ir žmogišką prigimtį jai pačiai atveriančiu klausimu – kas yra tai, kas iš tiesų yra?
Šis esminis klausimas atplėšia
žmogų nuo to, į ką jis turi lyg ir prigimtinę teisę – pilnatviškas
patirtis. Nebūdami protingi tikrąja
Proto, t.y. Protą įgalinančio Prado prasme, tarpstame pilnatviškose patirtyse.
Ir nuoširdžiai manome, kad esame iš prigimties vartotojai. Ir taip pat manome,
kad mąstome, kai žinome kaip sukurpti pilnatviškų patirčių grandines ir, iš
čia, pilnatviškos savijautos būsenos tvarumą.
Visa tai - tėra protinga saviapgaulė itin tikroviškame nyksme.
Šis esminis klausimas vaduoja
protingą prigimtį iš šio melo kantriu klusimu ir klausimu, kuris ieško atsako
protingu tiriančiu žvilgsniu. Protas tiria, siekdamas ištyrinti patirtį iki jam
savastingo būtiško tikrumo. Protui tikra yra tai, kas tyra – skaidru ir aišku.
Protinga prigimtis buvoja tyra.
Protinga tyra skleidžiasi
esmas. 
0 komentarai