Giedrius Drukteinis. Apie tikėjimą iš esmės. Kam buvo reikalinga inkvizicija?

Kad ir koks geras krikščionis bebūtum, mano drauge, tačiau tvirtai žinai, kad inkvizicija – tai blogis. Pats terminas „inkvizitorius“ Tavo pasąmonėje asocijuojasi su kažkuo žiauriu, vienašališku bei šlykščiu, ir Tu kiekvieną kartą nudelbi akis, kai klaidatikiai ar ateistai Tau prikiša inkvizicijos „piktadarybes“ kaip dar vieną akstiną pasmerkti katalikybę. 

Nes Tu tvirtai žinai, kad inkvizicija buvo klerikalų-sadistų tribunolas, naudojantis barbariškus kankinimus, teisiamuosius dažniausiai pasmerkiantis sudeginimui ant laužo, taip pat deginantis ir knygas bei kitus meno kūrinius. Tvirtai žinai, kad inkvizicija kovojo su mokslo ir minties pažanga, inkvizitoriai pražudė daugybę mokslininkų, menininkų, filosofų ir šiaip gerų žmonių. 

Mudu abudu taip pat tvirtai žinome, kad visa tai Tu žinai tiesiog iš bendro išsilavinimo, kitais žodžiais, iš sovietinių bei posovietinių vadovėlių, propagandos, Holivudo bei Dovženkos kinostudijos filmų, bei to, kas vadinasi „žmonės kalba“. 

Tačiau greičiausiai išvis net nežinai, ką reiškia pats žodis „inkvizicija“, nelabai supranti, kodėl ji atsirado būtent tada, kai atsirado, ir kodėl ji išnyko tada, kai išnyko (tiesą sakant, ji egzistuoja ir šiandien, tik jos pavadinimas yra kitoks, o ir veiklos metodai ne tokie pastebimi eilinio krikščionio akiai). 

Ir jos veiklą Tu greičiausiai miglotai pažįsti tik iš Galileo Galillei bei Giordano Bruno procesų (kaip ir dera kiekvienam posovietiniam asmeniui), „raganų medžioklės“ ir žydų persekiojiimo, tačiau nelabai gali paaiškinti klaidatikiams, kodėl inkvizicijos teismų niekada nebuvo Lietuvoje (nemaišyti su lietuviškų raganų deginimu – absoliučioje daugumoje atvejų raganų, kaip ir plėšikų naikinimas buvo bendruomenės arba pasaulietinės valdžios, o ne inkvizicijos prerogatyva). 

Tad pabandykime kartu ramiai įvertinti tas priežastis ir aplinkybes, kuriomis atsirado inkvizicija, ir kam ji buvo reikalinga – aišku, naivu būtų tikėtis, kad Tu staiga imsi ją vertinti objektyviai, bet gal bent jau turėsi keletą argumentų ginče su ateistais, kai jie Tave ims remti prie sienos kaltinimu inkvizicijos nusikaltimais. 

Pradžiai, būtina atminti, kad bet kuris žmonių persekiojimas religiniu pagrindu pasaulio istorijoje atsirasdavo tik tada, kai tikėjimo ir valstybės interesai sutapdavo, mat, senovėje dominuojančios religijos būdavo tiesiog lojalumo centrinei valdžiai išraiška. Romėnai persekiojo žydus ir ankstyvuosius krikščionis ne dėl kažkokių teologinių prieštaravimų, o tiesiog iš įsitikinimo, kad pastarųjų tikėjimas kenkia valstybės interesams. 

Padėtis tapo analogiška, kai krikščionybė pasidarė dominuojančia Romos religija. Tada ir atsirado pats terminas „eretikas“ (graikų kalboje „pasirinkęs“), apibūdinantis asmenį, besirenkantį savo gyvenimo būdą iš kelių filosofijų ar pasaulėžiūrų, kitais žodžiais, demokratiškai, o ne pagal vieningą Bažnyčios mokymą! 

Imperatorius Teodosijus netruko nuteikti Romos visuomenę prieš kitatikius, taip pat išleido keletą įstatymų, pasmerkiančių ankstyvuosius eretikus tremčiai ir turto konfiskacijai. Tačiau kai 385 metais imperatoriaus Maksimo įsakymu buvo nužudytas erezijarchas Priscilijanas, tuometiniai katalikų vyskupai sukilo ir pareiškė, kad tai žvėriška ir nekrikščioniškai žiauru. 

Ir visi ankstyvosios krikščionybės dvasininkai, išskyrus šv.Augustiną, pasisakiusį už „ribotą rūstybę“ erezijų skleidėjams, teigė, kad prievartos naudojimas tikėjimo klausimuose prieštarauja Evangelijos dvasiai. 

Ir nors tas pats šv.Augustinas manė, kad galima kreiptis pagalbos į pasaulietinę valdžią eretikų susibūrimams vaikyti, juos tremti ir skirti baudas, tačiau ir jis pritarė vieningai dvasininkų nuomonei, kad jokiu būdu negalima bausti mirtimi bet kurio nusidėjėlio. Žlugus centrinei Romos valdžiai, Europoje persekiojimas už religinius įstikinimus išnyko net penkeriems amžiams. 

Taip, karts nuo karto horizonte pasirodydavo pavienių eretikų, tačiau jų teiginius Bažnyčia visada analizavo, įvertindavo ir tik tada pasmerkdavo, remiantis loginiais argumentais. Po ko suklydusieji savanoriškai išsižadėdavo savo klaidingo mokymo ir grįždavo į Bažnyčios glėbį. 

Kartais jie būdavo nuteisiami – iki gyvos galvos kalėti vienuolynuose, kur jų gyvenimo sąlygos niekuo nesiskyrė nuo jų jau ir taip turėtųjų. Kartais nuteisiami nuplakti rykštėmis, tačiau absoliučiai visais atvejais tai buvo vidinis Bažnyčios reikalas, į kurį jokia pasaulietinė valdžia nebuvo kviečiama kištis. 

Tačiau toje epochoje, kurią mes įpratę vadinti Tamsiaisiais amžiais, neegzistavo ir joks organizuotas vidinis pasipriešinimas Bažnyčiai. Nes tuometinė Europa gynėsi tik nuo išorės priešų – musulmonų, vikingų ir slavų. 

Tamsieji amžiai buvo veiklos, o ne apmąstymų laikotarpis. Todėl jie mums nepaliko jokių meno ar architektūros šedevrų, nes tuometiniams žmonėms rūpėjo tik apsaugoti tai, ką jie turėjo, o ne kurti kažką naujo. Ir kol Europa kovojo, švietimas bei mintis telkėsi tik vienintelėse tam tinkamose vietose – vienuolynuose, ir kol princai mojavo kardais, vienuoliai tyliai sau dirbo, ir išaušus XI amžiui, paaiškėjo jų kantrių pastangų rezultatas – nuo 600-ųjų iki 1000-ųjų metų katalikų tikėjimas apėmė visą Europą. 

Didysis X-XIII amžių dvasinis atgimimas – vienas svarbiausių reiškinių ir didingausia epocha civilizuotos žmonijos istorijoje (galų gale, ir Lietuvos valstybė tada atsirado!). Po Tamsiųjų amžių siaubo ir kovos už būvį horizonte sužibo aušra – 927 metų Kliuni bažnytinė reforma žymėjo tikrą Viduramžių pradžią, Europa užsimetė baltą bažnyčių mantiją ir taip prasidėjo laikai, kurie kaip jokie kiti gali būti graudžiai prisimenami savo didinga dvasia, besisemiančia įkvėpimo iš moralinės europiečių vienybės religiniu pagrindu (ir vėl Lietuvos naudai!). Tai buvo savitarpio pasitikėjimo ir vilties epocha, nešanti daug smagių naujovių. 

Atsirado kurtuazinė dvaro kultūra, lyrinė poezija ir riterių tradicijos. Normanai atnešė aukštyn besistiebiančios architektūros koncepciją ir tą politinį valdymo modelį, kuris tapo parlamentarizmo prototipu. Ir Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi! 

Viduramžių Europos civilizacija buvo unikali savo kultūrine vienybe – pačia efektyviausia vienybės forma, kurios fone politiniai ir socialiniai aspektai atrodė tik kaip nežymūs priedėliai. O svarbiausias vienybės centras buvo Bažnyčia. Ji sutelkė žmones ir suteikė jiems tikslą – siekti rojaus žemėje. Jos veikla net negalėjo būti kvestionuojama – Bažnyčia buvo oras, kuriuo kvėpavo visi. Ją pačią valdė sąžiningi ir fanatiški dvasininkai, kuriais buvo ir iškiliausi to meto žmonės (o garsiausios moterys – vienuolėmis). 

Ir niekada lig tol žinomas pasaulis nebuvo toks idealiai vieningas, Europa nebuvo tokia harmoninga, tokia sutelkta vardan vieno tikslo, kaip tame „auksiniame dogmatizmo amžiuje“. Tais laikais Europa neturėjo nei nacijų, nei valstybinių sienų. Tų laikų filosofai neturėjo tautybės, visi jie buvo pasaulio piliečiai. Vakarų ir Rytų protai veikė išvien ir viena kryptimi, ir tarp mūsų vyko aktyvi diskusija bei apsikeitimas pažinimu bei patirtimi. XII- XIII amžiai buvo tie laikai, kai vyrai galėjo pademonstruoti savo minties galią ir kūrė tokius šedevrus kaip Tomo Akviniečio „Summa“. 

Lig tol nebuvo sukūrusios žmogaus rankos tokių didingų kūrinių kaip gotikinės bažnyčios ir jų vartai, kviečiantys žmones į Dievo namus. Jokia lig tol poezija dar nebuvo perteikusi tokių jausmų aukštybių kaip Dantės „Dieviškoji komedija“. Niekada lig tol žmonės nekeliavo tiek daug ir taip toli, nes vienuolynų tinklas tapo viešbučių ir kelionių agentūrų prototipu, beje, visiškai nemokamų, ir kurių vartai buvo plačiai atverti tiek vargšams, tiek karaliams. Niekada lig tol pasaulyje neveikė tokia socialinės rūpybos sistema, kaip vienuolynuose. Ir niekur kitur nebuvo sutelkta tiek intelekto, kiek katalikiškuose universitetuose. Bažnyčia rodė kelią – ir visi to meto mokslininkai, poetai, architektai, dalininkai ir mistikai sekė tuo keliu. 

Gyvenimas už Bažnyčios ribų neturėjo prasmės. Ir didžiausia bet kurio žmogaus tragedija buvo prarasti ryšį su Bažnyčia. Viduramžiais krikštas buvo pilietybės forma, atskyrimas nuo Bažnyčios reiškė visų pilietinių teisių praradimą. Todėl viduramžiais erezija ir tegalėjo būti automatiškai laikoma Šėtono išmislu ir pagrindine nuodėme, nes kėsinosi į pačią civilizuotos žmonijos atmosferą, į pačią gyvenimo tvarką ir krikščionybės dvasią. 

Naujosios viduramžių erezijos pirmiausiai atsirado iš klaidingų spekuliacijų teologiniais klausimais vienuolynų celėse arba prie diskusijų stalo. Tačiau pirmosiose tokiose erezijose nebuvo jokio protesto nei prieš Bažnyčios elgesį, nei nustatytas gyvenimo taisykles. Pasaulis apie jas nieko nežinojo, o tie, kas žinojo, vargu ar suprato tų teologinių ginčų subtilybes ir niuansus. Kaip paprastai, pirmieji dvasininkai, suabejoję Bažnyčios doktrinomis vėliau pripažino savo klaidas, todėl ir nesistengė kurti naujų judėjimų ar steigti filosofinių mokyklų (ir dažnai kamavosi dėl savo teiginiais suklaidintų žmonių sielų išganymo). 

Jei kas išties peržengdavo nustatytas ribas, buvo tiesiog atskiriamas nuo Bažnyčios. Bet tai vykdavo itin retai, mažai kas apie tai išvis žinojo, o jei atskirtieji nusidėjėliai išpažindavo savo nuodėmes ir atgailaudavo, mielai buvo priimami atgal. 

Tada pasirodė kitokio tipo Bažnyčios priešai – beraščiai ir puskvailiai fanatikai, klaidžioję Europos keliais ir miestų gatvėmis. Daugelis jų protestavo prieš bet ką, tačiau nemažai jų piktinosi Bažnyčios turtais bei dvasininkų išpuikimu (ir, beje, dažniausiai jie buvo visiškai teisūs), tačiau į juos buvo žiūrima atlaidžiai, o jų „kliedesiai“ buvo laikomi nepavojingu folkloru. 

Bažnyčios prestižas politikoje, jos milžiniška įtaka masių protui buvo tokie dideli, kad Bažnyčia galėjo sau leisti viską – ir leido sau būti – kantriai, atlaidžiai bei rūpestingai. Bažnyčia tikėjo savo galia ir net neprotestuodavo, kai Kvailių dieną juokdariai leisdavo sau pašiepti dvasininkų godumą ties pačiu bažnyčių altoriumi. Tačiau būtent tų isteriškų agitatorių kaltinimai vis dėlto rado tylų pritarimą daugelio žmonių širdyse. 

Juoba kad dauguma tų fanatikų propagavo asketišką ir ypatingai kuklų gyvenimo būdą, visiems primindami, kad Jėzus bei jo apaštalai smerkė žemiškuosius turtus. Žinoma, nuo pat Kristaus laikų visada egzistavo nemažai fanatikų, atsisakančių įprasto gyvenimo būdo bei materialinių gėrybių ir kankinančių savo kūną įvairiais būdas ar pasninkais, tačiau Bažnyčia tokio savęs kankinimo netoleravo, nors ir nesmerkė. 

Bėda buvo ta, kad viduramžiais puikybė vis dar buvo laikoma mirtina nuodėme, ir nors ji nebuvo paplitusi masėse, tačiau rado dirvą pačioje Bažnyčioje. Žinoma, turtų kaupimas lig tol niekada nebuvo svarbiausias Bažnyčios siekis – nes vienuolynai ir bažnyčios visų pirma buvo vietos, kur vyravo sielos stiprybė, kur buvo garbinamas ir šlovinamas Viešpatis, ir iš kur Jo sosto link sklido nuolatinės maldos. Visa kita – materialinės vertybės ir politinė įtaka Bažnyčios požiūriu buvo tik trumpalaikis atsitiktinumas. Tačiau darbštumas ir racionalus šventikų protas vis tiek lėmė, kad Bažnyčia neišvengiamai turtėjo, ir tas jos turtingumas darėsi akivaizdus. 

Žinoma, neišvengta ir korupcijos atvejų (tokia jau ta mūsų silpna žmogiškoji natūra!), kai kurie dvasininkai patys nesibodėjo lupikauti, o popiežiaus rūmai XV amžiuje išvis tapo svarbiausia Europos finansine institucija. Kenkė Bažnyčios prestižui ir netinkamai akivaizdžiai demonstruojama dvasininkų prabanga bei kartais nuodėmingas gyvenimo būdas. 

Šiek tiek nukrypstant į šalį, būtina pabrėžti, kad Bažnyčia viduramžiais suvokė aukso galią, tačiau ne kaip siekio, o priemonės tikėjmui skleisti ir ginti. Kai šiandien Tau kas nors prikiša Bažnyčios turtus, padėkok Viešpačiui, kad tas auksas yra išmintingų žmonių Vatikane, o ne ambicingų nevispročių, puoselėjančių terorizmą rankose. Žinok, turtas yra galingas ir pavojingas ginklas, ir juo naudoti taip pat būtinas vertybinis pamatas. 

Tačiau tada, viduramžiais asketizmas ar kuklumas, tegu laukinis ir nevaldomas, žavėjo paprastus žmones. Asketai ir neturtėliai, vadinę save „naujaisiais apaštalais“ vis aršiau kritikavo dvasininkų puikybę bei prabangą, ir darėsi vis populiaresni. Moraline prasme Bažnyčia taip pat skatino neturtą ir kuklumą, tačiau kai „naujieji apaštalai“ pradėjo kviesti liaudį sekti pačiu Kristumi, o ne žmonėmis, Kristų atstovaujančiais žemėje – tokiose naujose doktrinose jau akivaizdžiai glūdėjo pavojus visai Bažnyčiai kaip visuomeninei institucijai, kaip tikėjimo, apaštalų mokymo ir katalikų tradicijos saugotojai. 

Bažnyčia visais laikais ne tik bijojo klaidingų doktrinų, ji visada draudė, kad Evangeliją aiškintų neraštingi žmonės, neturintys teologinio pasiruošimo, kokiais ir buvo „naujieji apaštalai“. Dėl to tokius šauklius ir agitatorius dažnai atskirdavo nuo Bažnyčios, nors tikrovėje jie išties buvo šventi žmonės. „Neturtas gerai, bet paklusnumas dar geriau“ – ši tezė vyravo Bažnyčios vadovybės tarpe.

Taip XII amžiuje vieninga bažnytinė Europos visuomenė pamažu pradėjo braškėti. Asketišku fasadu prisidengę „apaštalai“ ėmė burti apie save esama tvarka nepatenkintuosius miestų gyventojus, savo ruožtu reikalavusius daugiau autonomijos ir laisvės nuo monarchų valios. Aštrėjant jų konfliktui su pasaulietine ir bažnytine valdžia, „naujuosius apaštalus“ ir jų rėmėjus pradėta vadinti eretikais, nors save jie laikė tik reformatoriais. Ir pamažu tokių erezijos srovelės ėmė telktis į keletą stambesnių srovių, kurių kiekviena įgavo vis galingesnę įtaką. Dabar jau įsidrąsinusios ir gausėjančios „naujųjų apaštalų“ sektos pradėjo pulti vyraujančias Bažnyčios doktrinas ir maištauti prieš visą esamą bažnytinę ir pasaulietinę tvarką. 

Ir vis dėlto tokių eretikų bėda buvo ta, kad jie atsirado ne tam, kad kurtų, o tam, kad griautų. Jų retorikos grubumas ir negatyvumas, isteriškas abusrdiškumas ir agresija lėmė ta, kad eretikų doktrinos atrodė išties sukurtos paties velnio. Apie viduramžių eretikų mokymus yra daug informacijos, bet akivaizdu, kad visus juos – albigiečius, katarus, valdensus, beginus, dolfiniečius, patariečius ir gausybę kitų vienijo kažkokia sunkiai paaiiškinama beprotybė, psichinis iškrypimas ir politinė anarchija (gana vaizdžiai jie aprašyti Tau gerai pažįstamoje Umberto Ecco knygoje „Rožės vardas“). Visi tamsiausieji žmonijos instinktai, kaip tai visada būna revoliucijų metu, tų erezijų dėka prasiveržė į vduramžių su galinga jėga. 

Galima netgi teigti, kad tie eretikai buvo pirmieji seksualinės revoliucijos šaukliai, tačiau pagal jų lytinio gyvenimo sampratą, incestas buvo didesnė dorybė nei vyro ir žmonos lytinis gyvenimas, o ištvirkavimas – norma (būtent tas laikais Bažnyčios smerkiama ir persekiojama Epikūro filosofija „gyventi šia diena“ rado didžiausią pritarimą eretikų tarpe). Būta visiškai absurdiškų, nežmoniškų ir barbariškų eretikų teiginių, pvz., vaikų gimimas buvo laikomas velnio darbu. Ir tokias doktrinas nuolat lydėjo jau politizuoti kvietimai pasipriešinti esamai bažnytinei hierarchijai, bet kokiai valdžiai, draudžiančiai tokią naujo tipo pasaulėžiūrą. 

Todėl į kovą su tomis erezijomis stojo ne tik Bažnyčia, bet ir pasaulietinė valdžia, be kurios pagalbos dvasininkams jau nebebuvo įmanoma apsieiti. Prieš regionus, kuriuose klestėjo erezijų skatinamas palaidas gyvenimo būdas ir anarchija, imta rengti Kryžiaus žygius. Eretikams pradėtos taikyti mirties bausmės pagal Europoje skubiai atgaivintą romėnų teisę – joje buvo numatyta, kad bet kurios valdžios paniekinimas turi būti baudžiamas mirtimi. Tada jau visiems monarchams buvo akivaizdu, kad jeigu mirties bausmę galima taikyti už žemiškojo valdovo paniekinimą, tai tuo labiau ji turi būti taikoma Dangiškojo Valdovo niekintojui, kuriuo buvo pripažįstamas, o ir buvo kiekvienas eretikas. 

Taigi, tribunolus prieš eretikus vis dėlto pirmieji sukūrė būtent pasaulietiniai valdovai, o ne Bažnyčia, ir mirties bausmę už nukrypimus ar kankinimus tardymo metu taikyti taip pat pradėjo ne dvasininkai. Nes erezijos absoliučiai visais atvejais buvo vertinamos kaip antivalstybiniai sąmokslai – čia valstybės ir Bažnyčios interesai visiškai sutapo. Todėl XI amžiuje vėl atgimę kitatikių persekiojimai įgavo antrą kvėpavimą būtent monarchų ištikimybės Katalikų bažnyčiai dėka, nes būtent ji reiškė universalią ir stabilią visuomenę, kuriai priklausė visi žmonės, vienijami to katalikų tikėjimo, kurį Bažnyčia mokė ir kurį gynė. 

Pulti Bažnyčią buvo tas pats kaip pulti Europos Sąjungą, jos civilizuotos visuomenės pagrindus, todėl persekioti ereziją visais atžvilgiais reiškė ginti įstatymą ir tvarką. Religinis antagonizmas reiškė ir politinį nepalankumą. Net ir prastuomenės akyse – ne tik filosofai, bet ir paprasti žmonės suvokė, kad visos erezijos slepia arba neteisingai interpretuoja tiesą, ir išpuoliai prieš Bažnyčią reiškė ne ką kitą kaip nedaug kam reikalingą anarchiją. Todėl daugeliu atvejų paprastų žmonų minios pačios šturmuodavo bažnyčias, kuriose buvo teisiami eretikai, kad su jais susidorotų. 

Bažnyčios atstovai tuose pasaulietinės valdžios įsteigtuose tribunoluose iš pradžių atliko tik ekspertų vaidmenį. Tik 1179 metais Trečiajame Laterano susirinkime popiežius Liucijus III oficialiai įsteigė bažnytinį teismą – inkviziciją (nuo lotyniško žodžio „inquirere“ – „ieškoti“, „tirti“), nors seniausias išlikęs dokumentas apie eretiko sudeginimą Orleane yra datuotas 1045 metais. Skirtingai nuo pasaulietinių tribunolų, Bažnyčios pastangos planuotai ir sistemingai ieškoti eretikų vis dėlto turėjo tikslą juos ne naikinti, o įtikinti grįžti į doros kelią, padėti jam išgelbėti savo sielą. 

Taip buvo suformuota juridinė tikėjimo savigynos ir sielų gelbėjimo koncepcija. Tik Bažnyčia kaip tikėjimo gynėja turėjo neginčijamą privilegiją ir teisę nustatyti, kas yra erezija, ir kuris yra eretikas. Būtent todėl tas teismas ir buvo pavadintas inkvizicija, o Bažnyčios atstovai, tiriantys erezijas – inkvizitoriais. Tačiau tai nereiškė budelių ar kankintojų. Jei inkvizicija pripažindavo, kad jai nepavyko įkalbėti eretiko atsisakyti savo klaidingų įsitikinimų, jis buvo atskiriamas nuo Bažnyčios ir perduodamas pasaulietinei valdžiai kaip eilinis kriminalinis nusikaltėlis – nuo tol teisiamojo likimas ir bausmė būdavo tik pasauliečių, o ne dvasininkų prerogatyva. 

Taip inkvizicija viduramžiais tapo jungiamąja grandimi tarp erezijos ir pasaulietinės valdžios rūstybės. Kitais žodžiais, inkvizitoriai buvo tas tvirčiausias skydas, saugantis ne tik tikėjimo grynumą, bet ir visuomenės saugumą. Tai buvo efektyviausias pasaulio istorijoje tribunolas, sulaikęs Vakarų krikščioniškąjį pasaulį nuo aklo eretikų genocido, pilietinių karų ir neišvengiamo sugriovimo. Inkvizicijai pavyko sustabdyti tų moralinių nuodų plitimą, ir būtent jos dėka dvasinė Europos vienybė išliko tvirta dar tris amžius iki pat protestantizmo atsiradimo. 

Inkvizitoriai su visais savo trūkumais, nukrypimais ir aistromis visgi gynė tuometinę civilizaciją ir progresą, kovodami prieš erezijos jėgas, nukreiptas į maištą ir sukurtų vertybių naikinimą. Tuometiniai eretikai – tai šiandieniniai teroristai (kaip paprastai, taip pat beraščiai ir fanatiški žmonės), tik štai kovos su jais metodai yra visiškai skirtingi. 

Taip, eretikai kadaise buvo deginami ant laužo, tačiau laužas buvo pasaulietinių valdovų išmislas, tradicinė bausmė, taikoma nuodytojams, raganoms ir būrėjams, todėl natūralu buvo deginti ir eretikus už jų analogiškai pražūtingą poveikį nusistovėjusiai visuomeninei tvarkai. Buvo eretikai ir kariami, tačiau laužas buvo efektyviau nei kartuvės, pagal viduramžių sampratą, tiesiog vaizdingiau, mat reikėjo dar pasėti baimę ir linkstančiųjų susižavėti erezija širdyse. Teologiniu požiūriu, liepsnos taip pat buvo prasmingesnis ritualas apvalyti neišsižadančių nusidėjėlių sielas (dėl ko netgi mirusiųjų eretikų palaikai buvo iškasami ir sudeginami ant laužo). Be to, būtina įvertinti ir ypatingai stiprų vduramžių žmonių tikėjimą į pomirtinį gyvenimą. Sielos gelbėjimas buvo kur kas svarbesnis uždavinys nei eretiko kūno kančios. 

Taip, šiais laikais mums tai atrodo barbariška, nes mes bijome fizinio skausmo, nes šiandien mums labiau rūpi mūsų kūno savijauta, o ne sielos būklė, o štai viduramžiais požiūris į ta buvo visiškai priešingas. Inkvizitoriai taip pat niekada nesiekė kankinti žmogaus tiesiog vardan kankinimo, tos priemonės inkvizicijos teismuose buvo retos ir taikomos labai nenoriai, tik siekiant tardomojo asmens prisipažinimo, o ne sadistinio malonumo, kaip ta dažnai stengiamasi pavaizduoti. 

Tačiau kankinimai irgi buvo pasaulietinės valdžios iniciatyva – romėnų teisė leido kankinti tik vergus, o ne piliečius. Tačiau, pasauliečių monarchų požiūriu, eretikai buvo tikri sielų vagys ir žudikai, besikėsinantys į dieviškąsias šventenybes, todėl ir buvo verti beteisių vergų likimo. 

Žinau žinau... Tau atrodo, kad inkvizicija pražudė milijonus žmonių. Tačiau tikrovėje nė vienas inkvizitorius nenužudė nė vieno žmogaus, ir nė vienas dvasininkas nebuvo budelis. Tikrovė yra kur kas paprastesnė – per beveik 700 savo veikimo metų inkvizicija pasmerkė mirčiai vos keliolika tūkstančių eretikų (manoma, kad vos du procentus visų teisiamųjų), nors, tenka pripažinti, kai kurių istorikų duomenimis, inkvizicijos kalėjimuose mirė apie šimtas tūkstančių žmonių. 

Manai, jie visi buvo geri žmonės? Ką gi, pabandyk prisiminti bent vieną iškilų viduramžių eretiką, pavyzdžiui, tokį, kurio teiginiais Tu galėtum šiandien pasiremti. Nelabai pavyksta? O ir negali pavykti. Nė vienas eretikas nepaliko kiek nors žymesnio pėdsako nei literatūroje, nei filosofijoje, nei mene. Pačių didingiausių viduramžių žmonių sąraše nėra nė vieno eretiko. Nes erezija niekada nebuvo didžiojo minties atgimimo produktas. 

Erezija visada buvo savanaudiškas maištas ir sąmokslas. Erezijoje nebuvo jokio teisingumo, jokios intelektualinės ar moralinės prasmės. Viduramžių palikimas – tikėjimo palikimas, XI-XIV amžiai buvo pašėlusio intelektualinio darbo amžiai. O štai erezija prie to darbo visiškai neprisidėjo. Todėl ji ir neturėjo jokio teigiamo poveikio kultūros ir filosofijos raidai, ji nepaliko jokio pėdsako žmonių sąmonės tobulėjimui. 

Erezija buvo minties liūnas, erezija visada buvo civilizacijos naikinimas. Erezija buvo socializmas, komunizmas ir anarchija viename. Ir jei mes šiandien galime mėgautis civilizacijos ir vieningos europietiškos kultūros vertybėmis, taip pat galime sau leisti net nepagalvoti, kas jas kadaise išsaugojo ir apgynė.

Šaltinis: www.lrytas.lt


Kategorijos:

2 komentarai

  1. Šis "esė" turi būti pokštas, persisunkęs ironija, kurios aš nesuprantu. Atsisakau kitaip net manyti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Visiškai sutinku. Puikus straipsnis. Esu istorikė ir susiduriu su didžiule nekompetencija šiuo klausimu. Sovietmetis atliko juodą darbą, užtemdė žmonių protus. Jaučiuosi kaip balta varna stengdamasi paprotinti kolegas

    AtsakytiPanaikinti