Vytis Valatka. Kinikų maištas prieš civilizaciją ir jos moralę

Ankstesniame straipsnyje nagrinėjome vieną esminių kinikų etikos principų - etinį intelektualizmą. Šiame straipsnyje kalbėsime apie kitą fundamentalų minėtos etikos principą - etinį maištą. Tai totalinis maištas prieš antikinės Graikijos tradicinę moralę – antikinės civilizacijos pagrindą, vedęs kinikus į maištą prieš visą civilizaciją. Maištą, kuris Vakarų etinės minties raidoje neturėjo analogų iki pat J. J. Rousseau.

Monetos perkalimas

Kinikų etinis maištas – tai totalus maištas prieš tradicinės antikinės moralės vertybes. Tai išties originalus kiniškosios etikos konstruktas, kuriam analogų nerasime net humanistinio racionalizmo tradicijoje. Pats humanistinis racionalizmas yra antikinės Graikijos filosofijos kryptis, susiformavusi V – IV a. pr. Kr. Jei pirmieji graikų filosofai daugiausiai tyrinėjo daiktų prigimtį, tai naujosios krypties atstovai didžiausią dėmesį ėmė skirti žmogiškajai (antropologinei) problematikai. Pradėta galvoti, kad filosofija, remdamasi prigim­tiniu protu, gali pažinti žmogaus prigimtį, o pažinusi – išspręsti visas žmogiškąsias problemas, suteikdama aukščiausiąjį gėrį – laimę. Todėl humanistinio racionalizmo filosofijoje svarbiausią vaidmenį vaidino logika, politika ir etika. T. y. pirmenybė teikta praktinėms disciplinoms, pateikiančios žmogui tam tikros veiklos (mąstymo, elgesio, valstybės valdymo ir pan.) orientyrus, privalančius užtikrinti jo gerbūvį, laisvę, ramybę ir laimę. Tokią filosofiją plėtojo sofistai, Sokratas ir vadinamieji sokratikai: megariečių, kirėniečių ir kinikų mokyklos. Tiek Sokratas, tiek sofistai gana griežtai kritikavo tradicinę moralę, tiksliai nurodydami jos trūkumus. Visgi nei sofistai, nei Sokratas nesiekė visiško šios moralės atmetimo ir sugriovimo, į ką kaip tik ir buvo orientuotas kinikų etinis maištas.

Šis maištas – tai neatskiriama totalaus kiniškojo maišto prieš civilizaciją dalis. Pastarąjį turėtume laikyti esminiu visos kinizmo filosofijos bruožu, įprasminamu legendos apie vieno žymiausių kinikų – Diogeno Sinopiečio (412 – 323 m. pr. Kr.) – pašaukimą. Šios legendos turinys labai paprastas. Pasak garsiojo antikinės Graikijos filosofijos istoriko Diogeno Laertiečio (III a. po Kr) , Diogenas Sinopietis jaunystėje kreipęsis į Delfų orakulą, klausdamas, kuo gi jis turėtų užsiimti šiame gyvenime. Orakulas jam davęs tokį atsakymą: „Perkalk monetą“ (Παραχαράξον τό νόμισμα). Diogenas šį atsakymą iš pradžių supratęs tiesiogiai. Jis ėmęsis perkaldinti monetą, t. y. padirbinėti pinigus. Ir tik po to, kai už šią nusikalstamą veiklą buvo išvytas iš gimtojo Sinopės miesto, Diogenas galiausiai supratęs tikrąją orakulo ištaros prasmę. Monetos perkalimas dabar jau jam reiškė daugumos esamų papročių, įstatymų, visuotinai priimtų vertybių nuvertinimą, paneigimą ir pakeitimą. Kodėl gi taip radikaliai pasikeitė tos pačios orakulo ištaros interpretacija? Atsakymą į šį klausimą pateikia senosios graikų kalbos terminas νόμισμα. Jis turi dvi esmines reikšmes: a) moneta, pinigas; b) visuotinai priimta norma, vertybė. Tad akivaizdu, kad Diogenas, iš pradžių pasirinkęs pirmąją minėto termino reikšmę, galiausiai apsistojo prie antrosios. Pastaroji, monetos perkalimą pakeitusi visuotinai priimtų vertybių pervertinimu, kaip tik ir vedė į maištą prieš esamą civilizaciją.

Teoriniai maišto pagrindai: „pažink save“ ir etinis intelektualizmas

O kokia šio anticivilizacinio maišto esmė? Kur slypi teoriniai jo pagrindai? Jų pirmiausiai reikėtų ieškoti garsiojoje Sokrato maksimoje „Pažink save!“ (γνῶθι σεαυτόν). Kinikų recepcijoje ir interpretacijoje tai reiškė: „Nubrėžk skiriamąją ribą tarp natūralių, t. y. žmogiškąją prigimtį (φύσις) atitinkančių, vertybių ir jai prieštaraujančių pseudovertybių“. Pritaikę šią taisyklę esamai civilizacijai, kinikai priėjo prie išvados, kad tos civilizacijos normų, principų bei vertybių (ir pirmiausiai – etinių normų ir principų) absoliuti dauguma patenka į pseudovertybių sritį. Kinikų įsitikinimu, tai tik dirbtiniai konstruktai – grynosios konvencijos, neturinčios jokio ontinio pagrindo žmogaus prigimtyje. Tokia pozicija vedė kinizmą į anticivilizacinį maištą. Pastarojo pamatas buvo etinis maištas – radikalus ir aršus protestas prieš tradicinės moralės vertybes, kurios kaip tik ir buvo antikinės civilizacijos pagrindas.

Kas, kinikų manymu, nulėmė tą faktą, kad civilizacijos atneštoje moralėje įsivyravo psudovertybės? Atsakymą į šį klausimą pateikia vienas fundamentalių kinikų etikos principų – etinis intelektualizmas. Šis principas, kurį pirmasis suformulavo Sokratas, tvirtino, jog „dorybė yra teisingas žinojimas“ (‘ή ἀρετή ‘ή έπιστήμη) . Tai reiškia, kad dorybei pakanka vien teisingo žinojimo: tikrai žinodami, kas yra doras elgesys, mes visada elgsimės pagal šį doro elgesio etaloną, įveikdami bet kokius geidulius bei aistrų gundymus, nes būtent dorybė esanti laimės ir visokeriopo gėrio šaltinis.

Taigi etinio intelektualizmo požiūriu, doras tėra tik tas, kas turi teisingą žinojimą. Gi civilizacija, kinikų įsitikinimu, kaip tik ir stokoja bei užslopina žmonėse tą teisingąjį žinojimą. Vaizdžiai sakant, civilizacija nežino. Nežino, kas yra tikrosios, žmogaus prigimtį atitinkančios vertybės: dorybė (ἀρετή), gyvenimas pagal prigimtį (βίος κατά φυσίν), saikingumas (σωφροσύνη), savipakankamumas (αύτάρκεια), narsumas (ἀνδρεία), laimė (εύδαιμονία) etc. Tad natūralu, kad, stokodama teisingo žinojimo, civilizacija neturi nė menkiausios galimybės šių natūralių vertybių laikytis: civilizuoti žmonės, nesugebėdami savęs pažinti – nubrėžti griežtos demarkacinės linijos tarp gėrio ir blogio, dorybės ir ydos, prigimtinių vertybių ir prigimtį žalojančių pseudovertybių, pasirenka pastarąsias, kurias civilizacija brukte bruka kaip visuotinai priimtus moralumo etalonus. Natūrali ir kinikų atsakomoji reakcija į tokią agresyvią civilizacijos pasiūlą – „jie kiekviename žingsnyje demonstravo savo neapykantą visuotinai priimtoms normoms“ .