Vytis Valatka. Kinikų etinis maištas: prigimtis prieš civilizaciją

Tikrosios ir menamos vertybės

Ankstesniame straipsnyje pristatėme vieno pagrindinių kinikų etikos principų - etinio maišto - teorinius šaltinius ir bendruosius bruožus. Šiame straipsnyje bus analizuojama šio maišto šerdis - nesutaikoma tikrų ir menamų vertybių priešstata. Pasak kinikų, nežinojimu serganti civilizacija atmeta žmogiškąją prigimtį atitinkančias vertybes ir pakeičia jas šią prigimtį griaunančiomis psudovertybėmis. Maža to, civilizacinė moralė šias pseudovertybes apgaubia tikrųjų vertybių aureole. Prieš tokias pseudovertybes ir nukreiptas radikalusis kinikų etinis maištas. 

Kas gi, pasak kinikų, yra minėtosios moralinės pseudovertybės – tas antikinės graikų civilizacijos pamatas, prieš kurį buvo nukreiptas kiniškosios kritikos ir ironijos smaigalys? Tai turtas, valdžia, šlovė, kilmingumas, lojalumas polio (miesto – valstybės) įstatymams, papročiams bei tradicinei politeistinei religijai. Kinikų manymu, visos šios pseudovertybės prieštarauja žmogiškajai prigimčiai, pažeisdamos pagrindinį jos bruožą – saikingumą, arba savipakankamumą (αύτάρκεια) – esminę kiniškąją dorybę. Kinikai, visur ir visada orientavęsi į šią fundamentalią dorybę, jų etikoje įgijusią radikalųjį maksimalaus poreikių apribojimo pavidalą, laikė turtą, šlovę, kilmingumą ir valdžią pražūtingojo malonumų pertekliaus pagrindu ir šaltiniu. Gi polio įstatymai, papročiai bei tradicinė religija jų teorijoje iškilo kaip institucijos, daugiau ar mažiau įtvirtinančios ir įteisinančios šį malonumų perteklių bei priemones jam pasiekti, o tuo pačiu ir to pertekliaus pasekmę – turtinę bei teisinę nelygybę, prieštaraujančią prigimtinei visų žmonių lygybei. Todėl „pamatinis kinikų mokymo akmuo buvo dar sofistų suformuluota antitezė νόμος – φύσις (įstatymas – prigimtis), kuriai buvo suteikiama universali moralinė – politinė prasmė“ .

Taigi žmogiškąją prigimtį pažeidžiančiam malonumų pertekliui kinikų etika suteikė radikaliai neigiamą prasmę. Maža to, jo vaikymasis skelbtas kone pačia didžiausia žmogaus, o tuo pačiu ir visos antikinės graikų civilizacijos yda – štai kinikų mokyklos įkūrėjo Antisteno (445 – 365 m. pr. Kr.) teigimu, „geriau išprotėti, nei mėgautis“ . Kodėl? Atsakymą į šį klausimą pateikia kinikų atlikta subtili malonumų pertekliaus analizė. Ji pastebėjo vieną svarbų dėsningumą, kurį galima būtų įvardyti kaip „smagračio principą“. Šis dėsnis skambėtų taip: „kuo didesnį malonumų perteklių žmogus pasiekia, tuo didesnio malonumų pertekliaus jis trokšta ateityje“. Kitaip sakant, joks malonumų perteklius negali žmogaus pilnai patenkinti, suteikti jam laimės – sielos ramybės ir nesudrumsčiamos palaimos – būseną. Malonumų bei priemonių jiems pasiekti besivaikantis žmogus kinikų taikliai palyginamas su sergančiuoju vandenlige: šį žmogų nuolat kamuoja troškulys, ir tas troškulys tuo didesnis, kuo gausiau jis patenkinamas . Toks žmogus nuolat nepatenkintas, nuolat kamuojamas nerimo ir baimės, jog niekada taip ir nepasieks trokštamo malonumų kiekio ar netgi dėl nelemtos likimo užgaidos praras ir tuos jau turimus malonumus.

Toks kinikų požiūris gana stipriai oponuoja stoikams, siekusiems nubrėžti malonumų pertekliaus šaltinių – turto, šlovės, valdžios, kilmės etc. – ribas. Štai garsusis romėnų stoikas Seneka ieškojo turtų ribos: „Klausi, kokia turtų riba? Žemiausia – turėti tai, kas būtiniausia, aukščiausia – tai, ko pakanka“ . Gi kinikai, įtvirtinę saikingumo kaip maksimalaus poreikių apribojimo principą, tokio pobūdžio ribas kuo griežčiausiai atmetė. Pasak jų, nei garbei, nei valdžiai, nei netgi palyginti nedideliam turtui jokios ribos nėra ir negali būti. Šių dalykų niekada negana, niekada nepakanka; nėra jokio būtino jų kiekio. Štai niekada nepakanka turto ir šlovės, nėra galo valdžios siekimui bei stiprinimui, ir niekada ištvirkėlis neranda tos paskutinės moters, kurios teikiamuose malonumuose galėtų nurimti. O jeigu taip, tai ir siekti minėtų psudovertybių ne tik visiškai kvaila, bet ir labai kenksminga. Galbūt todėl dauguma išlikusių kinikų etikos liudijimų pliekte pliekia šias pseudovertybes. Štai Diogeno manymu, „nei turtingoje valstybėje, nei turtinguose namuose negali gyventi dorybė“ ; o „šlovė – tai pakvaišėlių keliamas triukšmelis“ , t. y. visiškai bevertis, dėmesio nenusipelnantis dalykas. Panašiai „Antistenas apie atėniečius, besigiriančius savo kilme, su panieka kalbėjo, kad jie nė kiek nekilmingesni už sraiges ar žiogelius“ . 

Taigi kinikų etika atmetė tradicinės civilizacinės moralės vertybes – turtą, šlovę, kilmę, valdžią, lojalumą polio įstatymams etc. – matydama jose vienokį ar kitokį malonumų pertekliaus, kurio niekada nepakanka, ir kuris veda į turtinę bei teisinę nelygybę, įtvirtinimą. Bet ar šis atmetimas nepasiliko vien aklo neigimo stadijoje, nepasiūlydamas deramo minėtų pseudovertybių pakaitalo? Be abejo, nepasiliko: tradicija kaip pseudovertybių sfera kinikų etikoje buvo pakeista vertybėmis, kurias kinikai laikė atitinkančiomis žmogaus prigimtį ir būtent dėl to – tikrosiomis.  Štai aristokratų turtui ir kilmingumui kinikai supriešino savo žemos kilmės ir neturto atributus – 4 kiniko insignijas: elgetos lazdą ir krepšį, dubenėlį vandeniui pasisemti , palaikį skylėtą apsiaustą; skelbė neturtą, netgi visišką skurdą laisvės ir dorybės sąlyga . Šlovės siekimui kinikų etinis maištas priešpastatė ramaus nežinomumo (ἄγνοια) principą . Politinė valdžia iškeista į askezę – savojo kūno ir dvasios valdymą bei stiprinimą per pratybas . Tikruoju kilmingumu paskelbtas dorybingumas . Galiausiai, lojalumas polio įstatymams bei tradicinei religijai pakeistas gyvenimu pagal prigimtį ir dorybę , o patys polio įstatymai – visame pasaulyje (κόσμος) veikiančiu prigimtiniu įstatymu (ό φύσεος λόγος) , kurio išpažinimas ir įgalino Diogeną pavadinti save kosmopolitu (κοσμοπολίτης) – viso pasaulio piliečiu .

Kinikų maištas antikinės etikos kontekste

Tokia bendroji kinikų etinio maišto panorama. Iš jos akivaizdu, kad šis maištas buvo originalus teorinis konstruktas, neturėjęs analogų ne tik antikinėje etikoje, bet ir vėlesnėje Vakarų etinės minties raidoje iki pat žymiojo prancūzų švietėjo Jeano Jacques‘o Rousseau – antrojo teorinio maišto prieš Vakarų civilizaciją autoriaus, beje, kritikavusio minėtą civilizaciją iš esmės dėl tų pačių dalykų kaip ir jo kiniškieji pirmtakai: turtinės bei teisinės nelygybės, malonumų pertekliaus vaikymosi ir t. t. Tiesa, kinizmo tyrinėtojas D. R. Dudley pastebėjo, kad Vakarų pasaulyje dar iki J. J. Rousseau civilizacijos kritikos laikas nuo laiko atsirasdavo žmonių grupės, atmetusios civilizaciją ir jos moralinius pamatus: krikščionių vienuoliai atsiskyrėliai, katalikybei oponavusios sektos (albigiečiai, katarai etc.), radikaliosios protestantų bendruomenės (anabaptistai ir pan.), Naujojo pasaulio kolonistai . Visgi, skirtingai nuo kinikų, minėtas atmetimas netapo totaliniu maištu prieš civilizaciją ir jos moralę – siekta ne civilizacijos ir jos moralinių vertybių sugriovimo, bet savo tikėjimo, gyvenimo būdo bei vertybių autonomijos ir apsaugos nuo niveliuojančio civilizacijos poveikio. 

Tačiau labiausiai pabrėžtinas tas faktas, kad kinikų maištas neturėjo jokio atitikmens net ir antikinio humanistinio racionalizmo tradicijoje, kuriai priskiriamas ir pats kinizmas. Tiesa, kaip jau minėta, tiek Sokratas, tiek sofistai ne kartą  kritikavo tradicinę moralę. Visgi nė vienas iš jų nesiekė šios moralės panaikinimo. Tiek Sokratas, tiek sofistai siekė išlaikyti šiek tiek pakoreguotą tradicinę moralę – antikinės graikų civilizacijos pagrindą, tuo pačiu stengdamiesi apsaugoti pastarąją nuo barbarų kultūros skverbimosi. Tuo tarpu kinikai, išpažinę universalią gyvenimo pagal prigimtį moralę, privalomą tiek graikui, tiek barbarui, kaip tik ir siekė monetos perkalimo – antikinės civilizacijos sugriovimo, manydami, kad didžioji jos vertybių dalis prieštarauja minėtai moralei. 

Taigi kinikų etinis maištas buvo originalus antikinės filosofijos konstruktas. Visgi jis neišaugo ant tuščios dirvos: jo šaltinius atrandame Sokrato ir sofistų etinėse pažiūrose. Dar tiksliau kalbant, minėtas maištas buvo išvestas iš sofistiškojo prigimties ir sokratiškojo saikingumo (susilaikymo, savitvardos) principų sintezės. Mat apvalę sofistų prigimties principą nuo utilitaristinių bei hedonistinių elementų (o tuo pačiu visgi gana smarkiai nutolę nuo šio principo originalo) ir sujungę jį su sokratiškojo saikingumo maksima, radikalizuota iki maksimalaus poreikių apribojimo, kinikai priėjo prie tokios tezės: „Gyvenimas pagal prigimtį yra saikingas gyvenimas – minimalus natūralių poreikių tenkinimas“ . Šią tezę pritaikę tradicinės – civilizacinės moralės analizei, jie pastebėjo, kad didžioji šios moralės vertybių dalis (šlovė, kilmė, valdžia, turtas, malonumų vaikymasis etc.) prieštarauja prigimtiniam saikingumo dėsniui, padarydama žmogaus gyvenimą pagal prigimtį neįmanomą. Tuo pačiu panaikinama žmogiškosios laimės galimybė, nes, pasak Diogeno, „laimė slypi gyvenime pagal prigimtį, o ne pagal daugumos nuomonę“ . Natūralu, kad šis, kinikų požiūriu, prigimčiai prieštaraujantis ir destruktyvus civilizacinės moralės veikimas sulaukė radikalaus jų atsako. Tokiu atsaku kaip tik ir tapo etinis maištas.

Vytis Valatka yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto profesorius.