RSS
Facebook
Mūsų tikslas yra pažinti save
ir pažinti žmogaus prigimtį. Visas mūsų tyrimas atsirėmė į pamatinį žmogaus
lūkestį būti kaip atliepą į pamatinę nebūties grėsmę. Tyrėme klusdami ir
klausdami. Klusome, atpažindami savo žinojimo ribotumą ir pripažindami savo
nežinojimą. Vaduodamiesi iš godžiai įsavinimų regimybių - vardan apgaulingo
savęs įgalinimo ir įbūtinimo, taigi, tariamų
teigiamybių, atradome sieloje žiojėjančią tikrovės tuštumą. Atradome esą nebūtini, savyje neturintys ir nevaldantys
būties galios šaltinio.
Sielos lūkestis būti ir būti iš
tiesų kildino klausimą: kas yra tai, kas iš tiesų yra (ir neyra)?
Atradę būties stoką, atradome
ir tąją stoką laikinai atstojančių pilnatviškų patirčių nebūtinumą. Nes tariamai pilnatviškos patirtys irgi yra nyksmas.
Mąstymą kildinantis klausimas - kas yra
tai, kas iš tiesų yra – apnuogina
žmogaus būtišką skurdo, o kartu ir atskleidžia būties troškime slypinčią galią.
Būti iš tiesų trokštantis žmogus atranda tiesų kelią prigimties godojamos
nenykstančios pilnatvės link.
Tiesos link žengiąs žmogus
klausimu vaduojasi su apnuogintu nežinojimu. Jis ima žinoti, kad nežino. Ši
skausminga patirtis panardina į gilią abejonę bet kokia ribota patirtimi.
Lūkestingą patirčių įsavinimą sustangdina klausimas – ar tai, kas rodosi esą,
iš tiesų yra? Patirtį ima skrosti tyrimas.
Suprantama, kad toks būvis, iš
esmės vaduojantis iš ribotumo ir nebeužtikrinantis prigimties godojamų
pilnatviškų patirčių kismo, yra skaudus. Iš visgi šis būvis yra virsmas iš
saviapgaulios būties, taigi, nebūties
į būties atradimą prigimčiai tiesiu, taigi, būtinu ir saviįgaliu būdu.
0 komentarai